„Seniausios, pirminės yra gamtos tautos. Tai tos, kurios gyvena ten, kur gimė, kurių tėvynė yra ir jų protėvių žemė, protėvynė. Tokie esame ir mes, girių žmonės. Girioje brendo mūsų tauta. Tai esminė geografinė aplinkuma, kuri mus veikė ir saugojo, ji mus ir pagimdė“. J.Misevičius

Senosios baltų religijos tyrinėtojai neturi vieningos nuomonės, bet yra duomenų jog mūsų protėviai šventosiose giraitėse garbino vieną aukščiausiąjį Dievą. Apie lietuvių garbintą vieną Dievą IV a. laiške popiežiui rašė tuometinis Lietuvos valdovas Gediminas: „mes garbiname Dievą pagal savo apeigas ir visi turime vieną Dievą“ ( Dr. Dainius Razauskas etnologas).

Pretorijaus knygos nebuvo išleistos XVIII a , nes tai buvo kaip vadovėlis. Tikima, kad tai buvo ne pagonys, kad kalbama ne apie medžių, akmenų garbinimą, o Dievybės, kuri už jų stovi… o tai yra bendravimo priemonė, kaip knyga, paveikslas ar altorius šventas. (Jonas Vaiškūnas, fizikas, astronomas, etnologas).

Medis- viena esminių baltų pasaulėjautos išraiškų, kosminio pasaulio modelis. Jungtis tarp žemės ir dangaus, tiltas tarp žmogaus ir Dievo. Pasak, XI a. metraštininko šiose žemėse apstu šventųjų giraičių, kur vykavo apeigos, aukodavo dievam, deginti ir laidoti mirusieji. Enėjas Silvijus Pikolominis vėliau tapęs popiežiumi V a. rašė: „vos pradėjus kirsti šventas giraites būrys moterų raudodamos atėjo pas Vytautą skųstis dėl iškirsto miškelio ir atimtos iš Dievo buveinės. Joje jos melsdavo Dievo pagalbos saulei ar lietui sulaikyti, o dabar nežinančios kur reikės ieškoti Dievo, iš kurio atimtas būstas.“ Tame šaltinyje ir daugiau kartų yra paminėtas Dievas didžiąja raide, vienaskaita… kitaip tariant čia kalbama apie giraitę, kaip Dievo namus. Sąvoka „Dievo namai“ nuo senų senovės nuo Šumero laikų yra vienas iš būdingų šventyklos pavadinimų, apibūdinimų. Skirtumas tik tas, kad krikščionys bažnyčioje garbina ne plytgalius, iš kurių pastatyta bažnyčia, ne rąstus, jei ji medinė, o Dievą. Lygiai taip pat senovės lietuviai šventoje giraitėje garbino Dievą. Ne medžius, kurie sudarė tą giraitę, būtent Dievą. ( Dr. Dainius Razauskas).
http://www.jegosvietos.lt/content/j%C4%97gos-vietos-%C5%A1ventosios-girait%C4%97s

Baltų kraštuose šventųjų girių ir miškelių medžiai, ten gyvenantys žvėrys ir paukščiai buvo neliečiami. Šventosiose giriose ir miškeliuose būta konkrečių (lokalinių!) šventviečių, kur kūrenta šventoji ugnis, aukotos aukos ir pan. Tokių šventviečių lankymą, matyt, reglamentavo konkretus švenčių kalendorius. Tarp šventųjų girių ir miškelių būta atskiros jų grupės , ypatingų miškų” (speciales silvas), kur buvo deginami mirusiųjų kūnai. Įprasta manyti, kad tai būta ąžuolynų. Apie tai kartais užsimenama ir XXa. užrašytuose tautosakos tekstuose, plg.: ,,Ąžuolas yra šventas medis, nes seniau ąžuolynuose buvo šventovės“.

 

Didžiulis ąžuolas rankas į dangų tiesia/Ir siekia mėnesio/ Ir gaudo žvaigždę šviesią.

Dažniausiai fiksuojamas šventųjų girių ir miškelių bruožas yra tas, jog jie gyvavo kartu su kitų rūšių kulto paminklais, visais kitais garbinamais gamtos objektais- akmenimis, kalnais, medžiais, miškais, upėmis., alkakalniais, kurie užėmė tam tikrą šventosios girios teritorijos dalį arba kai kuriais atvejais jų plotas atitiko šventojo miškelio ploto dydį. Beje, kartais žinoma, kad centrine (kartu- švenčiausia) miškelio vieta buvusi ten, kur augdavęs seniausias ir storiausias medis: Jeronimo Prahiskio XVa. pradžios pasakojime apie švento miškelio Žemaitijoje naikinimą sakoma, kad šventojo miškelio viduryje augo labai senas ąžuolas, „šventesnis už visus medžius” ir laikomas, „dievų buveine” (BRMS I 595).

 

Aš tokio ąžuolo kaip gyvas nemačiau:
Jo šakos verčiasi, kaip paukščiai, vis aukščiau…

Analizuojant gamtinę šių girių ir miškelių padėtį krinta į akis, jog neretai jie žinomi upių santakose. Kaip antai Dauginčių piliakalniai: Minijos – Mišupės santakoje Prystovų piliakalnis, Minijos – Slinkupio santakoje Dauginčių I piliakalnis. Istoriniai šaltiniai, apibūdindami šventomis vadinamas girias ir miškelius, paprastai pažymi jų neliečiamumą, plg.: ,Heyligwald < … > den die Samaiten noch fur heilig halten, darinnen man gar nichts darff abhawen auff das jhre Gotter, so darinnen wonen, nicht verletzt werde” (,Šventas miškas < … >, kuri žemaičiai dar laiko šventu, ir kuriame nė vieno medžio negalima nukirsti, kad nebūtų sužeisti ten gyvenantys jų dievai”.
http://www.jegosvietos.lt/content/j%C4%97gos-vietos-%C5%A1ventosios-girait%C4%97s

kartenos-azuolas-antanas-virginijus-kristopaitis

Šaltiniai:
https://www.vydija.lt/straipsniai/Protevyne%20-%20Jono.htm
http://www.jegosvietos.lt/content/j%C4%97gos-vietos-%C5%A1ventosios-girait%C4%97s