Šventtakis – pašventintas žemėje takas, dažniausiai jungiantis šventintą objektą su bendrapasauline  šventų vietų sistema. Šventtakis gali sudaryti uždarą geometrinę figūrą (trikampį, keturkampį, trapeciją, daugiakampį, apskritimą ar kt.), kurios viduje nėra šventos vietos– figūros vidinė dalis yra nešventinta. Tokia konstrukcija vadinama vaižgamtažvaigždžiu („žvaigždė, nešanti mirtį” „marinanti žvaigždė“) Dažniausiai aplink šventą vietą eina trys žiedai: trys uždari šventtakiai, dvasinė sargyba.

Kiekvienas šventtakis yra sudarytas iš švento tako ir jopakraščiais einančių aureolių. Paties šventtakio plotis be aureolių yra nuo vieno  metro iki  trijų;kunigo ir krivio takas iš krikštyklos iki inauguracinio kalnelio visad a yra  dvylikos  metrų  pločio, jam iš kraštų eina dar po tris šventtakius. Šventtakis skirtas  vaikščioti  arba dvasinei apsaugai. Žvaigždutė – pašventintas bet koks vienetas: daiktas, akmuo, upelis, liepsna, vanduo, maistas, pastatas, žemės plotas ir t. t. Kiekvienas pašventintas vienetas turi vieną aureolę. Žvaigždutės yra po žinyčiomis, bažnyčiomis, gyvenamaisiais būstais, kapais ir t. t. Žvaigždė – šventa pulsuojanti vieta, kuri neturi aureolės. Jos pulsavimą galime palyginti su metais: žiema – vasara; para: diena – naktis; su žmogumi: budėjimas – miegojimas (arba: darbas – poilsis). Paprastai, kai pasaulyje žmonija gyvena įprastą gyvenimą, žvaigždės pulsuoja periodiškai vienodai, pavyzdžiui: septynias minutes miega ir septynias budi – periodas keturiolika minučių. Bet kitų žvaigždžių periodas tuo pačiu metu gali būti dešimt ar aštuoniolika minučių. Žvaigždžių pulsavimo periodiškumas sutrinka, kai pasaulyje artinasi žemės drebėjimas, liūtys, potvyniai, audros, lėktuvų, traukinių, laivų katastrofos. Tada žvaigždė sustoja budėjimo aukščiausiame taške prieš kelias savaites, dienas ar valandas. Tokiu momentu budėjimo viršūnėje sustoja ne viena ir ne kelios, bet visos pasaulyje esančios žvaigždės, o jų yra apie šeši milijonai. Po tokios globalinės nelaimės jos pradeda pulsuoti įvairiai: už dienos ar kelių dienų. Taigi žvaigždės, pasiekusios vasaros, dienos, budėjimo, veiklos zenitą, kartais gali sustoti neribotam laikui; taip pat ir žiemos, nakties, miegojimo, ne veiklos taške gal pasilikti ilgą laiką. Pastarasis laikotarpis liaudyje vadinamas „uždarytas dangus”, „užrakintas dangus”. Žodis „dangus” reiškia bekūnių dvasių pasaulį, visų žvaigždžių budėjimo – veiklos metu vyksta kūno pasaulio dvasių ir bekūnio pasaulio dvasių (dangaus) didysis bendravimas, abipusis veikimas, gimimas ir naikinimas, o „uždaryto dangaus” metu tarp šių dviejų pasaulių nevyksta jokia veikla. Išskyrus tik dabartinių šv. Mišių aukojimo momentą. Žmonijos dvasios būklė tiesiogiai veikia ir užfiksuoja visų žvaigždžių bendrą budėjimą ar miegojimą. Budėjimas – trumpas ir staigus dvasių numarinimas; miegojimas – ilgalaikis.

Dabar, nuo 2006 metų birželio mėnesio, visos žvaigždės miega. Miegame ir mes. Senovėje panašiu atveju kiltų ypatingas sujudimas – karalius, dvasininkai, vienuoliai ir piliečiai, o gal ir daugelis tautų, kažką turėtų daryti… – bet mes… miegame. Žvaigždynai – tai žvaigždučių, žvaigždžių ir šventtakių įvairiausios konstrukcijos. Kiekvienas žvaigždynas yra apvestas trimis žiedais– šventtakiais ir sujungtas su visa pasauline šventų vietų sistema. Visi žvaigždynai priklauso Dievo Trejybei ir kiekvienas įvardintas žvaigždynas yra globojamas vienos Dievo dvasios. Pastaroji gali būti žmogaus, užėjusio ant žvaigždyno, ligos, dvasinio pakrikimo ar mirties priežastis; nes dvasia savo pareigą atlieka tiksliai. Žvaigždynas yra ne kažkokia stebuklų ar blogų dvasių buvimo vieta, jis yra dvasios galių pasiekimo vieta didžiadvasiam ir mirtis striukadvasiam: „Turinčiam bus pridėta, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi”. Arba:„ Į vestuves suėjo prašalaičiai, elgetos ir valkatos, bet vieną dėl prasto drabužio liepė išmesti”. Iš tikrųjų ne dėl drabužio, o dėl jo dvasios, nes daugelis vestuvėse buvo didesni skarmaliai negu jis.

http://pasakusuduva.blogspot.lt/p/senieji-energetiniai-srautai