Tarp Šilpelkės įsirėžus Mėnulio kalva,
Didinga Minija, šilai ir kloniai.
Aukštikalny, pateka saulė kaip laužas,
Pučia šiaurys, nešdamas garsą.
Išgirski, ką mūsų senoliai byloja,
Karžygius, dievaičius, krivaičius atminę,
Piliakalniai, kalnai – ir viskas juk čia pat,
Po mūsų kojom…

Matau iš amžių glūdumos…
Nuožmius priešus slenkant,
Kaip amarai nuo Prūsų atgarmėjo.
Paskendo dūmuose pilių stogai,
Į kovą kilo kas tiktai galėjo-
Jauni kovojo tarsi milžinai.
Susmigo durklai, sruvo kraujas upeliu…
Už tėvų žemę krito mūsų ąžuolai.

Šioje vietovėje piliakalniai yra natūraliai susiformavusios kalvos bei krantų kyšuliai su žmogaus įrengtais gynybinės paskirties įtvirtinimais (pylimais, šlaitais, terasomis, grioviais). Legendomis apipinti nuo seno žavi savo kraštovaizdžiu, istorija ir kursto vaizduotę. Padavimuose išsaugotas atminimas apie piliakalnius, kaip senovės laikų buveines, gyvenvietes, bet jie siejami su įvykiais – kovomis su švedais ir prancūzais. Pasakojimai dažnai papildomi fantastiniais, tačiau seną mitologinį pagrindą turinčiais užkeiktų turtų, nesuprantamų įvykių pasirodymu ir kitais vaizdiniais.

Minijos pakrašty yra kalnas vadinamas Mėnuliu. Anksčiau senieji žmonės šnekėjo, kokia buvusi senais laikais ten šventenybė .Vakare važiuojant su arkliu ar einant pro tą kalną girdėdavę gaidį giedant, o kartais žirgus žvengiant. Senovės žmonės šnekėjo , kad reikia kasti tame kalne duobę ir žiūrėti kas tame kalne yra. Gal kokie lobiai slepiami…
„Šis kraštas nuo seno buvo stabiliai gyventas. Anksčiau rankiniu būdu supilti, suformuoti kalnus, pylimus, iškasti griovius yra didžiulis darbas. Atitraukiant nuo pagrindinio darbo, apsirūpinant maistu, sėti, pjauti. Tai galėjo daryti stabiliai, toj pačioj vietoj ilgai gyvenančios bendruomenės“ Dr. Gintautas Zabiela archeologas.

„Senosios mūsų protėvių šventvietės vadinamos alkai tai – sakralinis terminas, reiškiantis šventą aukojimo vietą, kuri būdavo įrengiama aukščiausioje vietoje. Ką paliudija Petras Dusburgietis, kad buvo šventykla, kurios vyriausias žynys buvo kaip Romos popiežius, pas kurį ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Prūsijos žemių, bet ir iš Naugardo, iš tolimesnių žemių eidavo pasiuntiniai, piligrimai“.
Arvydas Každailis grafikas.

„Alkas yra vieta kur ateini pas Dievus su savo mintimis, pavalgydini juos( dėmesiu, mintimis, aukomis, maldomis) ir tada gali prašyti jų ko atėjęs. Rezultatas –tu gauni galių, tu gali“. Jonas Vaiškūnas, fizikas, astronomas, etnologas
.
„Aš savo širdį tau atiduodu, aš širdį aukoju, vienas iš lotyniškų tikėjimą reiškiančių žodžių (Kredo), pirmas dėmuo( kre) siejamas su širdimi, (de)- dedu. Tarsi dedu širdį, išreiškia tikėjimą“. Dr. Dainius Razauskas.

Aplinkui kiekvieną pilį plytėjusioje papėdės gyvenvietėje gyveno pilies gynėjai, amatininkai, pirkliai, žemdirbiai. Pilyje, papėdės gyvenvietėje ar už jos ribų veikė pagonių šventyklos, kuriose stovėjo apeiginiai akmenys su dubenimis arba nulygintu paviršiumi. Atokiau nuo pilies ir gyvenvietės, dažniausiai atskirtas upės, upelio ar išdžiūvančio upokšnio, veikė kapinynas – pagonių kapinės. Archeologinė ir mitologinė medžiaga leidžia manyti, kad be piliakalnio teritorijoje buvusių kulto vietų netoliese būdavo dar svarbiausia visos apygardos šventykla – alkakalnis. Jame gyveno žyniai, degė amžinoji ugnis, vyko aukojimo apeigos, tarnavo vaidilutės. Tokia šventykla veikė ant Dauginčių II aukojimo apeigos, tarnavo vaidilutės. Tokia šventykla veikė ant Dauginčių II alkakalnio, vadinamu Mėnulio kalva.

Piliakalniai – įspūdingiausi žmogaus rankų ir gamtos sukurti per šimtmečius neatskiriama mūsų kraštovaizdžio dalis, stūksantys vaizdingose upių santakose, pakrančių kyšuliuose ir aukštumų pakraščiuose. Tai senovės įtvirtinimai, skirti ilgalaikei gynybai ir gyvenimui gynybos (apsupties) sąlygomis. Žemaičiai juos dažniausiai vadina Pilalėmis, o stambesnius – Pilimis, Pilies kalnais.

Ant piliakalnių stovėjo įtvirtintos gyvenvietės, vėliau virtusios medinėmis pilimis: tai Dauginčių I ir II, Prystovų, Sauserių, Martynaičių, Gintarų, Kartenos, Gaudučių, Vėlaičių. Iš aplinkos jie išsiskiria tuo, kad piliakalnių aikštelę nuo aukštumos saugo gynybiniai pylimai ir prieš juos iškasti grioviai, kurie kartais aikštelę juosia ratu. Pilalėmis vadino ir piliakalniais laikė natūralias kalvas ar aukštumų kyšulius, esančius Kartenos apylinkėse.

Tyrinėjimai liudija, kad vieni pirmųjų I tūkstantmečio iki Kristaus antroje pusėje buvo įrengti Dauginčių I, II, Sauserių, Martynaičių, Gintarų, Kartenos, Gaudučių, Vėlaičių piliakalniai. Ankstyviausi piliakalniai buvo įtvirtintos gimininių bendruomenių gyvenvietės, skirtos apsisaugoti nuo netikėto priešų užpuolimo. Jų įtvirtinimai nebuvo sudėtingi. Bendruomenė įsikurdavo gamtinių kliūčių – gilių ir pelkėtų upių slėnių apjuostame kyšulyje, o nuo aukštumos pusės gyvenvietę atitverdavo medine užtvara. Užtvarą dažniausiai statydavo ant tiesaus ar nežymiai puslankiu išlenkto pylimo, kurį supildavo iškasdami priešais jį griovį. Pylimo pagrindą, šlaitus ir užtvaros apačią sutvirtindavo akmenų grindiniais arba sienelėmis.

Ant piliakalnių stovėjusios pilys buvo sudegintos arba apleistos sunyko per 1260–1267 metų kuršių sukilimą, kuris prasidėjo po Livonijos ordino pralaimėjimo Durbės mūšyje.
Po kuršių sukilimo numalšinimo pilys nebebuvo atstatytos, o piliakalniai laikui bėgam buvo primiršti. Tik ant Gintarų piliakalnio XVI amžiuje iškilo Kartenos dvaras, sudegintas XVII amžiaus viduryje per karus su švedais.

Piliakalnius imta rengti žalvario amžiuje. Tankiau apgyvendintose ir turtingesnėse krašto zonose, kur pasiplėšti verždavosi vikingų, normanų gentys.

Piliakalniai buvo svarbūs sričių centrai. Ant jų nuolat gyvendavo kunigaikščiai, jų aplinkos žmonės ir kariai. Aplink jų rezidencijas kūrėsi žemdirbių ir amatininkų sodybos. Pirmą kartą piliakalniai rašytiniuose šaltiniuose minimi IV a. kryžiuočių sudarytame žemaičių kelių aprašyme. Tarp daugelio apleistų piliakalnių dar buvo pilių-slėptuvių, kuriose laukininkai laikė savo derlių ir kitokį turtą. Kurias paeiliui saugodavę ginkluoti vyrai.

Kitas piliakalnių įrengimo etapas vyko VII–XI amžiais, mūsų protėviams susidūrus su vikingais. Atplaukę į kuršių žemes, vikingai susitardavo su vietos gyventojais nustatytą laiko tarpą laikytis taikos ir prekiauti, o terminui praėjus imdavo plėšikauti. Jie puldinėjo gyvenvietes, jas plėšdavo. Mažesnės kuršių bendruomenės net nesipriešino: gavę žinią apie artėjantį priešą, žmonės pasitraukdavo į mišką ir laukdavo, kol skandinavai patrauks savo keliais. Gausesnės bendruomenės plėšikaujančių vikingų būrius užpuldavo, o plėšikus bausdavo mirties bausme arba priversdavo vergauti. Vikingų puldinėjimai skatino kuršius stiprinti pilis: buvo aukštinami gynybiniai pylimai ir tvirtinamos gynybinės sienos, įtvirtintu pylimu buvo apjuosiama visa piliakalnio aikštelė, o priešais pilį papildomai supilami dar 1-4 gynybiniai pylimai su užtvaromis ir grioviais. Sauserių, Vėlaičių piliakalniuose priešais pilį buvo įrengti įtvirtinti priešpiliai – gynybai skirta piliakalnio aikštelės dalis. Didesnės teritorinės bendruomenės statėsi naujus piliakalnius: taip apie VIII–IX amžių atsirado gerai įtvirtintas Kartenos piliakalnis.

Nuo XIII a. prasidėjus kalavijuočių, vėliau ir kryžiuočių invazijai į baltų žemes reikėjo organizuoti vientisą gynybą. Žemaitijoje piliakalniai sudarė ištisas gynybines juostas. Tikrai buvo pilių linijos tuo vėlyvuoju laikotarpiu, tai yra kai Lietuva kariavo su ordinu. Tos pilys turėjo viena nuo kitos matytis, ir būti viena nelabai toli. Atstumas nuo pilies iki pilies 25-30 kilometrų. Toks dienos normalus žygis.

Vikingų laikotarpiu piliakalniai tapo teritorinės bendruomenės valdovo pilimi, kurioje jis gyveno su šeimyna ir kariauna. Kiti bendruomenės nariai kurdavosi aplinkui pilį ar atokiau nuo jos esančiose atvirose gyvenvietėse. Tik priešui artėjant, visi susirinkdavo į pilį bendromis pajėgomis gintis. Vėlaičių piliakalnyje vykusias kovas primena archeologų aptiktas į priešpilio šlaitą įsmigęs VII–X amžių geležinis įmovinis ietigalis, liudijantis, kad pilis buvusi puolama nuo aukštumos pusės.

Piliakalnių eros saulėlydis prasidėjo XIII amžiaus viduryje, Lietuvos pajūrio žemes užkariavus Livonijos ordino kryžiuočiams. Kuršo vyskupui ir Livonijos ordino magistrui dalinantis užgrobtas teritorijas, dalybų aktuose buvo paminėta daug Vakarų Lietuvos vietovių.

Tarp jų 1253 metais pirmąkart minima Kartena. Be jų minima daugiau vietovių, tačiau jas kol kas sunku sutapatinti su esančiais piliakalniais. Tačiau istorikai mano, kad Martynaičių piliakalnyje galėjusi stovėti Paminijės pilys.

Kartenos krašto piliakalniai priklausė didžiausiai kuršių žemei Cekliui, kuri driekėsi į rytus nuo Minijos, Alanto, Mišupės upių. Viena pagrindinių šios žemės pilių- Paminijės pilys, dėl kurios tikslios buvimo vietos istorikai nesutaria.

Plečiantis žemdirbystei, piliakalnius pradėta arti. Tačiau XVI amžiaus antroje pusėje įvykdyta Valakų reforma keliems šimtmečiams pristabdė jų naikinimą. Būdami aukštumų pakraščiuose ir kyšuliuose, piliakalniai atsidūrė už valakais išmatuotų ariamos žemės sklypų ir pateko į bendro naudojimo ganykloms ir miškams skirtus žemės plotus.
Laikui bėgant tautosakoje tikroji piliakalnių paskirtis buvo primiršta, apie juos pradėta kurti legendas, padavimus ir nebūtus pasakojimus. Dažniausiai legendos pasakoja, kad piliakalnius ir pilales švedmečiu supylė švedų kariai, įsirengę įtvirtintas karo stovyklas arba protestantiškas šventyklas. Kiti padavimai mena, kad tai buvusios žemaičių pilys, kurias jie pasistatė kovai su švedais ir rusais. Esą, ant Kartenos piliakalnio stovėjusioje pilyje viešpatavo Žemaičių karalius, vėliau „galą gavęs su raitelių tuntu“ pakeliui į Kretingą. Pasak vėliau atsiradusių padavimų, ant piliakalnių (pilalių) seniau stovėjo dvarai, kurių ponai ištvirkavo, skaudžiai baudė ir žudė baudžiauninkus. Už tai jie buvę nubausti – prasmego su visu dvaru skradžiai žemę. Esą, prasmegusius dvarus mena pilalių požemiuose slypinčios lobių skrynios, kurias galima pasiekti pro retsykiais kalvų šlaituose atsiveriančius urvus. Tik nepatartina eiti jų ieškoti, kadangi daugelis ieškotojų iš ten gyvi negrįžo. O tiems, kurie sugrįžo, nugvelbti lobiai anglimi pavirsdavo.

„Piliakalnius apsodinti buvo imta XX a. 3 dešimtmetyje, kadangi Lietuva buvo žemės ūkio kraštas, kad jie nebūtų ariami, skleidžiami ir nukasami. Brandą medis pasiekia per 70-80 metų, todėl medžiams suaugus tarsi pasislėpė, tapo neprieinami piliakalniai“. Dr. Gintautas Zabiela archeologas

Septintoji ir paskutinioji "Jėgos vietų" laida "Šventaragis" jau šį sekmadienį per INFO TV, 21:35. Visas "Jėgos vietos" laidas rasite adresu: http://jegosvietos.lt/

Posted by Jėgos vietos on 2013 m. spalis 14 d.