Žemė… Šventa buvo, yra ir bus, bet danguje niekada nebus

Apie magiškų galių turinčias vietas, kuriose išsipildo netikėčiausi norai bei pasveiksta mirtini ligoniai, kalbama visame pasaulyje. Netrūksta jų ir Lietuvoje. Kuo tos vietos ypatingos ir kas iš tiesų jose vyksta?

Bioenergetikų nuomone šventomis ar stebuklingomis laikomose vietose yra didelės itin stiprios energijos sankaupos. Šiuo atveju tai pozityvi, daug šimtmečių kaupta energija, kuri gali būti panaudojama energiniam pasikrovimui ar išsivalymui. Tokiame sąraše didelę dalį užima Šv. Mergelės Marijos apsireiškimo vietos, kuriose vėliau buvo pastatytos bažnyčios, žmonių sukurtos šventovės bei maldos namai, o taip pat pagonybės ar net ledynmečių laikus siekiantys gamtos reiškiniai – rieduliai, akmenys, kalvos, atodangos, upių versmės ir šaltiniai. Tokioje vietovėje stūkso piliakalniai, aptinkama nemažai stambių riedulių, kai kurie iš jų turi tašymo požymių, čia pat teka ir upė…

Informacija įsirašo į daiktus lyg tai į kompiuterio diskelį ir kai kurie žmonės sugeba perskaityti.

Septintoji ir paskutinioji "Jėgos vietų" laida "Šventaragis" jau šį sekmadienį per INFO TV, 21:35. Visas "Jėgos vietos" laidas rasite adresu: http://jegosvietos.lt/

Posted by Jėgos vietos on 2013 m. spalis 14 d.

Atmintis visada skleidžiasi ne tik temporalinėje (laiko) sferoje, bet ir erdvinėje dimensijoje. Prisiminimuose aplinka, be objektyviai regimų formaliųjų raiškos formų, visada savyje rėpia ir aksiologiškai (vertybėmis) įkrautą kultūrinio vietovaizdžio plotmę, kuri, pasak lenkų tyrinėtojos Annos Górkos, yra kupina simbolinio turinio, reikšmių ir verčių, suteiktų jai vietinės bendruomenės (Górka 2011: 248). Todėl galima sakyti, kad regimasis kraštovaizdis yra savotiški erdviniai kultūrinės atminties rėmai. Laiko tėkmėje susidaręs vietos bendruomenės identitetas ir visai tautai bendrõs istorijos vaizdiniai su kraštovaizdžiu sąveikauja daugeliu būdų. Viena iš tokių realizacijų – tai šitokius įvietintus atminties turinius savitai interpretuojantys folkloro kūriniai. Mokslinis požiūris į naratyvus kaip į praėjusių laikų aidą atskleidžia, kad iš tiesų tradicija iki mūsų perneša ne tiek žinias apie praeitį, kiek kolektyvinės sąmonės matricas.

*Naratyvas – tai sakytinis ar rašytinis tekstas, kuriame pateikiamas individo (savo patirtimi paremtas) pasakojimas, istorija apie chronologiškai susijusius įvykius .

Pagoniškos lauko sakralinės erdvės

Pagonys arba, kaip šiais laikais tampa populiaru vadinti, gamtatikiai, turėjo savitas kulto apeigų tradicijas, kurios buvo grindžiamos gamtiškųjų dievų ir dievybių tikėjimu. Kaip ir kituose pasaulio regionuose, čia religija buvo glaudžiai susijusi su kosminiais procesais bei nuo jų priklausoma buitimi. Todėl pagoniškos šventvietės dažnai būdavo ne tik dievų garbinimo, bet ir dangaus kūnų stebėjimo vieta. Tai leisdavo tuometiniams žemdirbiams planuoti darbus, lengviau nustatyti jos ir derliaus nuėmimo laiką.

Pagoniškų šventviečių tyrinėjimai rodo, jog visos tų laikų sakralinės erdvės buvo atviros, gamtinės, architektūriniu požiūriu gan paprastos, nors tuo metu kai kur pasaulyje jau klestėjo gana pažangi architektūra. Šiuolaikinėje Lietuvoje pagoniškos lauko šventvietės laikomos svarbia etnografinio palikimo dalimi. Kai kurios iš jų yra atkuriamos arba suformuojamos iš naujo, remiantis įvairiais išlikusiais duomenimis. Tokioje vietovėje stūkso piliakalniai, aptinkama nemažai stambių riedulių, kai kurie iš jų turi tašymo požymių, čia pat teka ir upė. Visų šių zonų ritualinis aplankymas traktuojamas kaip dvasinio ir energetinio apsivalymo procesas, čia galima įžvelgti tam tikrų paralelių su krikščioniškuoju „Kryžiaus keliu“.

Senosios mūsų protėvių šventvietės vadinamos alkai, alkomis. Tai sakralinis terminas, reiškiantis šventą aukojimo vietą, kuri būdavo įrengiama aukščiausioje vietoje. Ką paliudija Petras Dusburgietis, kad buvo šventykla, kurios vyriausias žynys buvo kaip Romos popiežius, pas kurį ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Prūsijos žemių, bet ir iš Naugardo, iš tolimesnių žemių eidavo pasiuntiniai, piligrimai. (Arvydas Každailis grafikas).

Alkas yra vieta kur ateini pas Dievus su savo mintimis, pavalgydini juos (dėmesiu, mintimis, aukomis, maldomis) ir tada gali prašyti jų ko atėjęs. Rezultatas –tu gauni galių, tu gali. (Jonas Vaiškūnas, fizikas, astronomas, etnologas).

Taip pat panašias šventvietes savo knygose teologiniu aspektu aprašo ir kunigai, plačiai nušviečiantys stebuklingų religinių apreiškimų svarbą įvairių šventovių ir šventviečių atsiradimui.
Krikščioniškosios lauko sakralinės erdvė

Daugelį vietų tradicija užgesusi, arba siejama su parapinėm bažnyčiom, bet išlieka mažosios, liaudiškos religijos apžadų vietos, kur stovi nedidelės koplyčios, kur tie apžadai daromi, paliekamos aukos, atsiranda tarsi kryžių kalneliai, arba gali būti visai kita išvaizda. Gali būti ir šventas šaltinis. Paprastai tos vietos lankomos vieną, du kartus metuose, per atlaidus. O visą kitą metų laiką yra lankomos tų žmonių, kuriems tos pagalbos reikia: sveikatos, laimės, pasisekimų, tiesiog ieško, kreipiasi į tas vietas ištikus nelaimei, bėdai, atsiradus trūkumui ar stygiui prašoma pagalbos. (Dr. Vykintas Vaitkevičius archeologas).

Aš savo širdį tau atiduodu, aš širdį aukoju, vienas iš lotyniškų tikėjimą reiškiančių žodžių (Kredo), pirmas dėmuo (kre) siejamas su širdimi, (de) – dedu. Tarsi dedu širdį, išreiškia tikėjimą. (Dr. Dainius Razauskas).

Kryžiai, koplytstulpiai ir koplytėlės buvo statomi įvairioje aplinkoje: gyvenamojoje teritorijoje (šalia sodybų) ir už jos ribų – pakelėse, kryžkelėse, kapinėse, senkapiuose ir nuošaliame gamtos prieglobstyje – miškų proskynose, šalia šaltinių. Jais buvo išreiškiamos prašymo, užtarimo, atgailos, padėkos, šlovinimo intencijos, įvairiais gyvenimo atvejais tikintis Dievo pagalbos. Būdamas susijęs su labai asmeniškais poreikiais ir troškimais, šis sandoris dažniausiai būdavo vykdomas slapta, todėl jam dažniau buvo pasirenkamos nuošalios, atokiau nuo gyvenamosios aplinkos esančios vietos. Juk ir Kristus, nurodydamas vietą maldai, akcentavo: „Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje, o tavo tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins“ (Mt 6,6).

Apylinkės žmonės yra įsitikinę, kad Švenčiausioji Motina niekad neatsako išklausyti prašymų tų, kurie su pasitikėjimu į ją kreipiasi.

Malda – varge, viltis – skausme, kaip džiaugsmo ašara šviesi…

Kas skaudaus negirdi mūsų žemės skundo/Kas maldos nesiunčia, siekiančios žvaigždes/Iš dangus Jo balso niekad negirdės…

 

„Stovėdamas bažnyčios viduryje, iš tikrųjų kažką jauti, bet to neįmanoma apsakyti žodžiais; kūnas tarsi apsivalo, įvyksta kažkoks stebuklas. Atrodo, kad tavęs klausosi Švč. Marija ir savo užtarimu padeda bendrauti su Dievu. O žiūrėdamas į Švč. Marijos paveikslą, matai ją arba besišypsančią, arba pykstančią. Pykstančios veidas būna niūrus. Visa tai priklauso nuo to, su kokiomis mintimis ir nuodėmėmis jai meldiesi“.

http://www.jegosvietos.lt/content/j%C4%97gos-vietosalkai

Septintoji ir paskutinioji "Jėgos vietų" laida "Šventaragis" jau šį sekmadienį per INFO TV, 21:35. Visas "Jėgos vietos" laidas rasite adresu: http://jegosvietos.lt/

Posted by Jėgos vietos on 2013 m. spalis 14 d.