Skęstantys rūkuose ir apšviesti vasaros saulės, su styrančiais žiemos apnuogintais medžiais, vieniši ir apsupti vandens.

„ Piliakalniai, gyvenvietės, laidojimo vietos, taip ir šventvietės toje paveldo erdvėje puikiausiai išsitenka. Kartais tarp visų šių objektų susidaro tiesioginis ryšys, kartais tolimesnis, o pasitaiko, kad formuoja apie save ypatingą kultūrinę ir dvasinę erdvę. Kai kuriems kraštovaizdžiams net buvo sukurta sąvoka – sakraliniai kraštovaizdžiai.“ Vykintas Vaitkevičius.

Piliakalniai, pilkapiai, paslaptingi šaltiniai visada traukė žmonių dėmesį. Apie juos iki šiol pasakojami padavimai bei sakmės. Apie piliakalnius ar šalia jų esančius pilkapius– priešistorinių laidojimo vietų – savitumą, legendomis apipintos vietos vilioja žmones, norinčius pajusti istorijos tėkmę, tą dvasią, kuri kadaise ruseno protėvių širdyse. Intriguojantys pasakojimai kursto vaizduotę apie čia nuskendusias bažnyčias, užburtas kariuomenes ar užkastus lobius. Tuose pasakojimuose susipina istorija, šių laikų realijos, aplinkos vertinimas, fantazija. Į mitologinę reikšmę turinčias vietas einama pasisemti energijos iš gamtos, saugančios protėvių amžių paslaptis.

Piliakalniai, kaip ir kiti praėjusių kartų palikti archeologijos paminklai, niekuomet neegzistavo pavieniui. Jie atsirado, vystėsi ir buvo apleisti kartu su kitais vienalaikiais objektais ir buvo susiję su jais savo funkcijomis.

Piliakalniai nuo amžių buvo paslaptingos vietos: gamtinės, natūralios ir aiškiai negamtinės, žmogaus rankų palytėtos reljefo formos. Keisti radiniai žadino ne vieno smalsumą. Taip gimė noras piliakalnius pažinti, apdainuoti juos eilėraščio posmeliu, sukurta legenda ar nutapyti drobėje, – sako archeologas Gintautas Zabiela.

„Aš ne aukso, – ieškau turtų
čia užburtų brangesnių:
Tie kalnai man daug apsako
iš senovės davinių;
Sako, kaip čia bočiai gynės
nuo kryžiuočių kruvinų,
Kokios giesmės jų giedota
tarp tų girių ir kalnų!“
Maironis

Šiaulytis K.K Minijos slėnis žvelgiant nuo Prystovų atodangos.

Išdidžiai stūksantys prieš tūkstančius metų atsiradę, mūsų istorijos liudininkais tapę piliakalniai, dažnai vadinami protėvių laiškais ateities kartoms.

Šiaulytis Prystovų skardis

Dauginčių atodanga

Pasak G.Zabielos, mokslininkui piliakalniai – turtingas praeities pažinimo šaltinis, šalia gyvenančiajam – dažnai seniausias gimtinės kampelis, turistui – įspūdingas kalnas su gražiais vaizdais, tiesiog smalsuoliui – pasakojimais apipinta, pažinimą skatinanti vieta.

„Kiekvienas piliakalnis – unikalus. Čia mūsų protėvių gyventa nuo seno. Gyventa turtingai. Turtus slėpdavo piliakalniuose. Vėliau įtvirtintuose piliakalniuose slėpėsi ir patys. Yra duomenų, kad piliakalniuose būta ir šventyklų. Čia pat laidojo ir mirusiuosius. Šiandien piliakalniai ne tik praėjusios istorijos liudytojai, bet ir šventvietės, mūsų lietuviškosios piramidės.“ Vykintas Vaitkevičius

Dauginčių šventvietė – Mėnulio kalva

„Šventvietės yra reikšminga ir įspūdinga mūsų kultūros paveldo dalis, nepaprastai įtaigi, nes sujungia mūsų regimus, apčiuopiamus objektus – kalnus, akmenis, medžius – ir žadina jausmus padavimais, pasakojimais. Šventvietės priklauso etninių vertybių aukso fondui.“ Vykintas Vaitkevičius

„Iš tiesų, visa, kas yra praėję, atrodo jau baigęsi, tarsi nebereikalinga. Tačiau bet kokia praeitis – tai yra pamatas mūsų dabarčiai ir netgi ateičiai. Ir visai nesvarbu, ar mes jos veikimą suvokiame sąmoningai, ar nesuvokiame, – praeitis ir visa, kas jau yra atsitikę, veikia mus tiesiogiai. Dažnai esame veikiami per pasąmonę.“ Jonas Misevičius.

Informacija įsirašo į daiktus, lyg tai į kompiuterio diskelį, ir kai kurie žmonės sugeba perskaityti. https://www.facebook.com/jegosvietos/videos/414079138693786

Pasklido giesmė po tą šalį toli/ Kur Minijos vandenys bėga/ Pažino tave ir pamilo visi.

Dauginčių I piliakalnis, vadinamas Pilale, Pilimi.
Koordinatės N55°56’47.8″; E21°31’53.4″

Pro amžių sūkurius/Pro kalnus ir pro alkus/Kas eis ieškodamas gyvos tautos širdies…

Piliakalnis įrengtas Minijos ir Slinkupio santakos aukštumoje. Jo šlaitai statūs, iki 20 m aukščio. Aikštelė beveik keturkampė, 45×45 m dydžio. Joje aptikta kultūrinio sluoksnio pėdsakų. Vakarų pusėje nuo aukštumos ją skyrė apie 45 m ilgio pylimas ir griovys, kurie ariant nuardyti.

Piliakalnis datuojamas I tūkst. pab. – II tūkst. pr. Ant jo tais laikais stovėjo medinė pilaitė.

Kai kuriose šiaurės Žemaitijos vietose žinomos ir piliakalnių grupės. Jas sudaro arba beveik vienalaikiai, arba skirtingų laikotarpių 2 (Dauginčiai (Kretingos raj.) piliakalniai ir prie jų buvusios senosios gyvenvietės. Tai rodo, kad tose vietose, greičiausiai arčiau derlingesnių laukų bei prie patogesnių tuomet susisiekimui kelių. I tūkstantm. pr. m. e. bei m. e. pradžioje atskiros šeimyninės bendruomenės įsirengdavo netoli vienas kito. I tūkstantm. pr. m. e. Šiaurės Žemaitijos, kaip ir kitų Lietuvos sričių, piliakalniai dažniausiai įrengti prie nedidelių upelių, upių, pelkių, neretai net žemesnėse už gretimus laukus kalvose ( Dauginčiai, Gaudučiai ) ir dažniausiai vadinami pilėmis, pilalėmis, pilies kalnais. Iš duomenų matyti, kad I tūkstantm. pr. m. e. pabaigoje šiaurės Žemaitijos piliakalnių gynybinės sienos jau buvo tvirtesnės negu jų pirmųjų gyventojų. Pažymėtina, kad tais laikais tarp aprašytų ir rytų Lietuvos piliakalnių gynybinių įtvirtinimų atskirais atvejais pastebimi jau rvškesni skirtumai.

Piliakainio II-I a. pr. m. e. gynybinė siena buvo jau nebe dviguba, kaip maždaug vienalaikės piliakalnių sienos, bet sudaryta tarsi iš kelių, viena prie kitos pristatytų viengubų sienų, sujungtų tarp savęs skersiniais rąsteliais taip, kad atrodytų, lyg tai būtų viena siena. Statmenai į žemę įkaltų stulpų eilių, kurių tarpai būdavo užpildomi horizontaliais rąstais ir apkrečiami moliu. Ankstyvesniųjų (I tūkstantm. pr. m. e. I pusė) piliakalnių gynybinės sienos buvo daugiausia dar būdavo sutvirtinamos akmenimis.

Ant piliakalnio stovėjo medinė kuršių ar jų protėvių pilis

1. Medinė pilis. Dailininkas Šarūnas Miškinis.

Matau jus slenkančius iš amžių glūdumos…
Rūsčių kovų liepsnos nugairinti veidai.
Išplėštas židinys prie Minijos plačios,
O priešais – kapai, milžinkapiai su užmiršta kalba…
Ir metraščiai vos beišskaitomais ženklais…

Dauginčių II piliakalnis, Alkas-Mėnulio kalva
Koordinatės 55°57′03″N 21°32′22″E
Mėnulio pavadinimo šaknis *me- yra gimininga žodžiui matuoti (plg. Mepumh).

Žmogaus sukurto pasaulio ir gamtos ryšio palikimo atspindžiai, žadinantys vaizduotę, atminimą ir galią susigrąžinti prarastą, sunykusią tikrovę.
Ne dėl aukso čia paslėpto, tik dėl turtų brangesnių…
“J. Greimas konstatavęs Dievaičio Mėnulio dvigubą — vandeninę ir orinę — prigimtį bei nustatęs jo vandeninį charakterį, jis pastebi, kad tai yra pomirtinio, tikrojo pasaulio „gyvenimo ir mirties valdovas” (Greimas 1990: 348)“

Pasakojama, kad viena boba ėjo vandens prie upės. Buvo jau vėlus vakaras, ir švietė mėnuo. Ji beeidama užkliuvo už akmens ir nusimušė koją. Supykusi sušuko:
– Šviesk, jei švieti, o dabar tai tamsu kaip pekloj!
Mėnuo labai įsižeidė, pakėlė tą bobą nuo žemės ir perkorė su visais naščiais per save.
Ir dabar dar ji tenai matosi.

Ten kur Minija ties „Lietuvos Šveicarija“ prasiveržia pro kalvagūbrių aukštumas, išlenkia pasagos pavidalo vingį. Saulės spindulių nušviesta, tarp supančių kalvynų, slėnyje besiranganti upė, tam tikru paros metu primena mistinį žaltį. Žaltys Lietuvių mitologijoje – namų, židinio, mirusių protėvių, gerovės, sveikatos ir vaisingumo dievybė. Jis buvo laikomas gerąja namų dvasia, globėju ir gydytoju.
Matyt, senovės žmonių sąmonėje tai buvęs lemtingas ženklas. Todėl iki šiol dar gyvos legendos apie dievų ir deivių paramą bei pagalbą čia atvykusiems malonių prašyti.

Sakmė „Žaltys“
Sakoma, kad žaltys esąs labai išmintingas. Pasakojama, kad kartą bernas tvarte po loviu radęs žalčio kiaušinius ir įsinešęs juos trobon.  Pamatęs šeimininkas liepė išnešti atgal – padėti, kur radęs. Išnešė. Bet kol juos bernas turėjo troboj, žaltys spėjo pamatyti, kad nėra kiaušinių. Žaltys nušliaužė trobon ir apnuodijo uzboną pieno. Kai grįžo iš trobos, tai jau rado berno padėtus kiaušinius. Tada vėl nušliaužė trobon, apsivyniojo apie uzboną ir jį apvertė.

Aplinkui kiekvieną pilį plytėjusioje papėdės gyvenvietėje gyveno pilies gynėjai, amatininkai, pirkliai, žemdirbiai. Pilyje, papėdės gyvenvietėje ar už jos ribų veikė pagonių šventykla, kurioje stovėjo apeiginiai akmenys su dubenimis arba nulygintu paviršiumi. Atokiau nuo pilies ir gyvenvietės, dažniausiai atskirtas upės, upelio ar išdžiūvančio upokšnio, veikė kapinynas – pagonių kapinės. Archeologinė ir mitologinė medžiaga leidžia manyti, kad be piliakalnio teritorijoje buvusių kulto vietų netoliese būdavo dar svarbiausia visos apygardos šventykla – alkakalnis. Jame gyveno žyniai, degė amžinoji ugnis, vyko aukojimo apeigos, tarnavo vaidilutės. Tokia šventykla veikė ant Dauginčių II alkakalnio, vadinamu Mėnulio kalva, Minijos kairiajame krante, Šilpelkės miške. Tai Minijos vingio kairiojo kranto slėnyje stūksanti 70 m ilgio kalvos ketera. 410 m į šiaurės vakarus nuo Dauginčių II piliakalnio yra Sauserių piliakalnis, o 500 m į pietvakarius – Dauginčių I piliakalnis.

Šventvietė – tai ne vien kalva ar akmuo. Dažniausiai jos turi savo vardus ir yra gaubiamos nepaprastų padavimų bei tikėjimų. Retkarčiais žmonės tebetiki, kad šios vietos teikia laimę ir sveikatą. Jos įamžina gamtos ir kultūros sąlytį, dievų ir žmonių istoriją. Taigi, šventvietės yra viena nuostabiausių priešistorinės Lietuvos realijų. Šventosiose giriose būta konkrečių šventviečių, kur kūrenta šventoji ugnis, aukotos aukos ir pan. Tokių šventviečių lankymą reglamentavo konkretus švenčių kalendorius.
Metafiziniu požiūriu senovės baltams labai svarbus simbolis buvo ugnis, ją naudojant būdavo atnašaujamos aukos dievams, ugnies šviesa ir šiluma teikė didelę naudą tiek buityje, tiek ir kovoje su priešais.

Saulei leidžiantis ant akmens verpia laumės. Jeigu žmogus, eidamas nuo akmens, atsisuka ir pamato laumes, tai tuoj pavirsta į pušelę. Naktimis akmuo prasiveria, iš jo išlenda vaidilutės ir per naktį šoka kūrendamos šventą ugnį.

Sakraliausias centras yra laužas, jo šiluma ir šviesa – traukos pagrindas, paremtas žmonių poreikių tenkinimu: pasišildyti ir pabūti šviesoje. Vėliau tai peraugo į sakralųjį centrą. Ugnį pakylėja į patį aukščiausią vietovės tašką. Suformuoja pirmąjį, aiškias formas turintį mažosios architektūros statinį ugniakurą – aukurą, arba jo atmainą – dubenuotus akmenis. Šalia ugniavietės pradeda formuotis jos aplinka su pirmaisiais mažosios architektūros elementais: skulptūromis ir erdve apie ją. Skulptūros būdavo daromos iš akmenų arba akmenų, sumaišytų su moliu, krūvų.

Sakmė “Ugnis”

Dievas įsakė kovui ugnies iš pragaro parnešti. Nuskrido kovas į pragarą, įlėkė vidun ir tuoj – prie krosnies ugnies paimti. Bet jį pastebėjo velnias, nutvėrė ir į smalos statinę tuoj makt ir įmurdė. Kovas gal būtų ir žuvęs, bet spėjo snapą iškišti. Šiaip taip jam pasisekė išlėkti. Parskridęs žemėn žiūri, kad visas pajuodavęs, tik snapas baltas liko. Dabar Dievas siunčia gandrą į pragarą ugnies parnešti. Jį, betykantį prie durų, pastebėjo velnias ir, nutvėręs smalinę mentę, rėžė gandrui per nugarą. Gandras išsigandęs pardūmė žemėn ir grįžo su juodu lopu ant nugaros. Pagaliau Dievas pasiuntė kregždę ugnies parnešti. Ji nulėkė į pragarą, pagrobė ugnies ir lekia. Pamatė velnias, pagriebė šaudyklę ir kad šaus į ją, bet pataikė tik į uodegą ir ją perskėlė. Užtat Dievas leido kregždei po vienu stogu su žmogum gyventi ir atminimui paliko raudoną pagurklį.

Senovės lietuviai ugnį laikė dieviška jėga, viso pasaulio simboliu. Buvo tikima, jog bendruomenės laimė ir gerovė priklauso nuo amžinos ugnies degimo, todėl žmonės stengėsi, kad ji niekada neužgestų.

Tu Amžina Ugnie, būk maloni!
Tu išklausyk manęs nakties tamsoj.
Vydūnas

„Gal tai raganos verkia dievų,
Dėl kurių šventą ugnį kūreno,
Ir nuo kalnų, kalnelių, kalvų
Čia sau renkas iš įpročio seno.“
Maironis

Sugriuvo kaip šešėliai šventovės akmeninės,
Išdraskė vėtros aukurus ir išnešiojo vėjai.
Ir pelenus ir priesaikas seniems dievams tėvynės,
Kur mūs tėvų tėvai šventoj maldoj sudėjo…

Prystovų piliakalnis
Koordinatės 55.956599, 21.551121

Prystovų atodanga
Naturalūs kraštovaizdžio deriniai: salpinės terasos, molingos atodangos su akmeningos upės vietomis, miškas – ne tik geologinė praeitis, bet ir mitinis pasaulis (archeomitologija) ir sudaro bendrą kraštovaizdžio turinį ir esmę.

Kaip spėjama tai piliakalnio vieta Minijos ir Mišupės santakoje. Pasakojama, kad seniau Minijos ir Mišupės santakoje stovėjusi pilis, kurios gynėjai žemaičiai gynėsi nuo kryžiuočių ir švedų. Nors kultūrinio sluoksnio ir piliakalniams būdingų įtvirtinimų nėra išlikę, manoma, kad piliakalnis šioje vietoje iš tikrųjų yra buvęs, tačiau dar prieš kelis šimtmečius jį nuplovė Minija, o Pilies (Pilalės) vardas teko aukštumos kampui, jame susiformavusi atodanga.

Minijos-Mišupės santaka

Šiose žemėse gyvenusiai genčiai būdingi saviti piliakalnių bruožai. Piliakalniai – tai kalvos ir krantų iškyšuliai, turintys stačius krantus, aikšteles ir įrengtus gynybinius įtvirtinimus (pylimus, griovius, terasas). Krantiniai piliakalniai buvo įrengiami upių natūraliuose iškyšuliuose, pusiasaliuose, pakrantėse.

„Senovės žmogus turėjo galimybę pasirinkti kur gyventi, tai ne dabar kur apsigyvena, labai prastose vietose, netinkamose vietose. Tuo metu žmonės pasirinkdavo gyventi tokiose vietas, kur malonu gyventi. Piliakalniai yra senųjų pilių, gynybinių įtvirtinimų vietos ir juos reikėjo parinkti tam tikrose kalvose, kad apsisaugoti. Ir tos vietos yra išskirtinės, turi savotišką aurą“.
(dr. Gintautas Zabiela archeologas).

Sauserių piliakalnis
Koordinatės 55°57′07.2″N 21°31′64.0″E

Kartenos apylinkėse, Minijos pakrantėse, stūkso net šeši piliakalniai. Tai viena tankiausių gynybinių sistemų, saugojusių senųjų šio krašto gyventojų kuršių Ceklio žemės vakarines prieigas nuo vikingų, o vėliau – nuo kryžiuočių. Beveik visi piliakalniai stūkso kairiajame upės krante. Tik vienintelis Sauserių piliakalnis buvęs supiltas priešingame, dešiniajame Minijos krante.

Atplaukę į kuršių žemes, vikingai susitardavo su vietos gyventojais nustatytą laiko tarpą laikytis taikos ir prekiauti, o terminui praėjus imdavo plėšikauti. Jie puldinėjo gyvenvietes, jas plėšdavo. Mažesnės kuršių bendruomenės net nesipriešino: gavę žinią apie artėjantį priešą, žmonės pasitraukdavo į mišką ir laukdavo, kol skandinavai patrauks savo keliais. Gausesnės bendruomenės plėšikaujančių vikingų būrius užpuldavo, o plėšikus bausdavo mirties bausme arba priversdavo vergauti. Vikingų puldinėjimai skatino kuršius stiprinti pilis. Sauserių piliakalnis, vadinamas Pilale arba Urbašiaus pilale, yra Minijos dešiniojo kranto aukštumos kyšulyje. Ant jo senovėje stovėjo medinė kuršių pilis, apjuosta aukšta medine gynybine siena. Piliakalnį patikimai saugojo status, iki 35 m aukščio, Minijos šlaitas ir klampus santakos su bevardžiu upeliu slėnis. Tarp senovės gyvenvietės, buvusios ties Minijos ir Salanto santaka, ir piliakalnio buvo iškastas griovys ir supiltas gynybinis pylimas. Tarp pylimo ir Minijos šlaito buvo vartai, vedę iš priešpilio į piliakalnio kiemą.

Piliakalnis apleistas II tūkstm. pr., greičiausiai prasidėjus kovoms su kryžiuočiais.

Stačiausias ir aukščiausias piliakalnio šlaitas, esantis Minijos upės pusėje, nuo seno eroduoja ir slenka. Manoma, kad kartu su šlaitu į Miniją nuslinko ir piliakalnio aikštelės pakraštys. Ištyrus 179 m2 plotą buvo aptiktas senovės gyvenvietės kultūrinis sluoksnis, kuriame rasta 82 stulpavietės, keturių griovių liekanos ir židinys, surinkta keramikos šukių ir titnago nuoskalų. Armenyje rasta keletas XVIII a. priskirtinų plytų ir keramikos šukių, daug XIX–XX a. būdingų plytgalių, stiklo šukių, metalinių dirbinių, keramikinių ir metalinių indų liekanų. Po armeniu išlikęs kultūrinis sluoksnis tesiekė nuo 6–11 iki 20 cm storio. Kasinėjimų metu surinkta keramika leidžia senovės gyvenvietę datuoti I tūkstm. po Kr. pirmąja puse. Vadinasi, panašiai galima datuoti ir šalia esantį piliakalnį.

Sauserių kaime yra didelis miškas, vadinamas Tamožine, kuris nuo senų laikų pagarsėjęs baidymais, šmėklomis. „ Žmonės sakydavo, kad Tamožinės miškas yra velnių sostinė LTa, 393 (Slnt)“.

Martynaičių piliakalnis
Koordinatės 55°56′28.0″N 21°29′41.2″E

Kartenos seniūnijos Martynaičių kaimo šiaurės vakarinėje dalyje, Minijos kairiajame krante stūkso didžiulė, šiaurės – pietų kryptimi pailga moreninė kalva, kurios pietinė dalis užsibaigia Gintarų kaime. Kalva susiformavo daugiau kaip prieš 10 000 metų, per paskutiniojo ledyno tirpsmą. Jos šiaurine ir šiaurės rytine papėde teka kairysis Minijos intakas Pilies upelis, o rytine ir pietine papėde – bevardis Minijos intakas. Ši kalva ypatinga tuo, kad abiejuose jos galuose stūkso po piliakalnį: pietiniame – Gintarų piliakalnis-dvarvietė, vadinamas Vyšnių kalnu (apie jį jau rašėme), o šiauriniame – Martynaičių piliakalnis, vadinamas Pilimi, Pilies kalnu, Pile, Pilale.

Martynaičių piliakalnis buvo patikimai apsaugotas gamtinių kliūčių: kažkada pelkėtų ir klampių, sunkiai įveikiamų Minijos ir Pilies upių slėnių, juosiančių kyšulį iš vakarų, šiaurės ir rytų pusių. Kalvos šlaitai 25–30 metrų aukščio, statūs, kiek nuolaidesni šiaurės vakaruose, nuo upių santakos pusės. Piliakalnio aikštelė trikampė, pleišto pavidalo, 60 metrų ilgio šiaurės – pietų kryptimi, iki 40 metrų pločio pietiniame pakraštyje. Aikštelės paviršius smailėja ir žemėja link šiaurinio galo, kuris yra 3 metrais žemiau, plokščiu paviršiumi.

Ant piliakalnio stovėjusi pilis buvo stipriai įtvirtinta – nuo aukštumos pusės ją saugojo net 5 gynybiniai pylimai su medinėmis užtvaromis, o tarp jų buvo iškasti 4 apsauginiai grioviai. Vidinis pylimas dabar yra apie 45 metrus ilgio, 15 metrų pločio ir 2 metrus aukščio. Jo išorinis 3,5 metro aukščio šlaitas leidžiasi į 6 metrų pločio ir pusės metro gylio griovį, kuris seniau buvęs bene dvigubai gilesnis. Už jo supiltas antrasis, 60 metrų ilgio, 5 metrų pločio ir 1 metro aukščio pylimas, už kurio iškastas 3,5 metro pločio ir 1 metro gylio griovys. Į pietus buvę dar trys 5–7 metrų pločio pylimai ir du 3,5 metro pločio grioviai, kurie dirbant žemę buvo sunaikinti. Iki mūsų dienų išliko tik vakariniai jų galai, esantys aukštumos šlaite. Bendras gynybinių įtvirtinimų ruožo plotis siekia apie 22 metrus.

Nors vietos gyventojams piliakalnis žinomas nuo seno, tačiau jis negali pasigirti padavimų ir legendų gausa. Be tradicinio šio krašto piliakalniams pasakojimo, kad ant jo stovėjusi žemaičių ar švedų pilis, tarpukariu Valstybės archeologijos komisijos surinktoje medžiagoje buvo užrašytas pasakojimas, kad švedmečiu (XVII–XVIII a.) čia „buvusi švedų maldykla“, t. y. evangelikų liuteronų bažnyčia.

Archeologai piliakalniu susidomėjo vėlokai, todėl jis nėra nuodugniau tyrinėtas. Pirmieji jį 1966 metais žvalgė Lietuvos istorijos instituto archeologinės ekspedicijos dalyviai. Ekspedicijos metu nustatyta, kad didesnėje piliakalnio aikštelės dalyje kultūrinis sluoksnis „labai menkas“, tik pietinėje dalyje siekia iki 80 cm storio. Į pietus nuo piliakalnio, ariamoje aukštumos dalyje buvo aptiktas iki 50–60 cm storio papėdės gyvenvietės kultūrinis sluoksnis, kuriame rasti „trupinėliai lipdytos keramikos“.
Papėdės gyvenvietė prasideda už pilies gynybinių įtvirtinimų ir plytėjo į pietus nuo piliakalnio esančiame apie 2,3 hektaro plote. Joje 1994 metais Kultūros paveldo centro archeologas Aurelijus Škimelis ištyrė 42 kvadratinių metrų plotą, kuriame atidengė neaiškios paskirties akmenų konstrukciją su akmenų grindiniu ir 20 cm skersmens stulpaviete, rado brūkšniuotosios, lipdytosios gludintu paviršiumi ir apžiestos keramikos šukių, porą puodų pakraštėlių, molio tinko gabalėlių, gargažių, akmeninį galąstuvą. Vienos puodo pa-kraštėlio briauną puošė įkartėlių ornamentas, o kitos šukės išorinę sienelę – negilūs horizontalūs įbraukimai. Galąstuvas padarytas iš rusvai pilko smulkiagrūdžio granito, stačiakampio skerspjūvio, nugludintas iš trijų pusių.

Pagal gynybinius įrengimus ir papėdės gyvenvietėje aptiktus radinius piliakalnis priskiriamas prie vėlyvojo geležies amžiaus medinių kuršių pilių. Istorikas Tomas Baranauskas ir archeologas Gintautas Zabiela linkę manyti, kad ant jo stovėjusi Paminijės pilis, minima Kuršo vyskupo Henriko 1253 metų balandžio 5 dienos rašte Livonijos ordino magistrui dėl užkariautų pietinių kuršių žemių dalybų. Manoma, kad piliakalnis įrengtas apie IX–X amžių, senovės gyventojams apleidus gynybai mažiau tinkamą Gintarų piliakalnį (Vyšnių kalną). Padažnėjus skandinavų vikingų išpuoliams į kuršių žemes, prie svarbaus, Minijos upe ėjusio prekybos kelio gyvenusi Gintarų teritorinė bendruomenė nutarė keltis į priešingą, gamtinių kliūčių saugomą kalvos kyšulį, kuriame pasistatė medinę pilį, o jos papėdėje įsirengė neįtvirtintą gyvenvietę. X–XIII amžiais ant piliakalnio stovėjusi pilis buvo svarbus Ceklio žemės apygardos administracinis, gynybinis ir ūkinis centras, drauge su gretimomis Kartenos, Dauginčių, Sauserių, Prystovų pilimis saugojęs ir ginęs nuo priešų vakarines Ceklio prieigas. Pilyje gyveno ir rezidavo apygardos vyresnysis (kunigas) su savo kariauna, o papėdės gyvenvietėje kūrėsi žemdirbiai, amatininkai ir pirkliai.

Kryžiuočiams 1263–1267 metais numalšinus kuršių sukilimą, XIII amžiaus antroje pusėje pilis buvo apleista. Nuo XV amžiaus pilies žemės priklausė Kartenos dvarui, kurio sodyba iki XVII amžiaus vidurio stovėjo šalia, ant Gintarų piliakalnio (Vyšnių kalno). Plečiantis žemdirbystei ir kuriantis apylinkėje kaimams, pilies žemėje XVI amžiaus antroje pusėje susiformavo Kartenos dvarui priklausantis Martynaičių kaimas, pavadintas čia žemę dirbusių pirmojo naujakurio Martyno sūnų Martynaičių garbei. Piliakalnis atsidūrė bendro naudojimo žemėje, kurioje plytėjo bendrosios ganyklos ir pievos, o didesnioji papėdės gyvenvietės dalis atsidūrė ariamos žemės sklype.

Gintarų piliakalnis – Senosios Kartenos Vyšnių kalnas
Koordinatės 55°55′50″N 21°29′33″E

Gintarų piliakalnis stūkso netoli Kartenos miestelio, Minijos kairiajame krante. Įrengtas I tūkst. pradžioje ir buvo naudojamas iki V-VI a. Į vakarus nuo piliakalnio esančioje terasoje nuo I tūkst. prieš Kr. pab. – iki XIII a. veikė kapinynas.

XVI-XVII a. ant piliakalnio stovėjo Kartenos dvaras, kurį supo 3 tvenkiniai, o šalia buvo evangelikų reformatų bažnyčia. Manoma, kad dvaras sunaikintas gaisro apie XVII a. vidurį, karų su švedais metu. Kalvą vietos gyventojai vadina Vyšnių kalnu ir pasakoja apie ją įvairius padavimus.

Vienas jų byloja kad, švedams užpuolus dvarą, gražuolė pono duktė pasislėpė lobių rūsyje, kuriame liko gyva palaidota po rūmų griuvėsiais. Ją išvaduoti galima tik sykį per 300 metų. Kartą, priartėjus išvadavimo laikui, ji prisisapnavo ligotam žmogui ir mainais už sveikatos sugrąžinimą paprašė ją išvaduoti. Šiam sutikus, gražuolė liepė pasidaryti daug šermukšnio kryželių ir, kai tik jis pateks į pilies požemius, bučiuoti per juos visus, kas prieis. Davęs pažadą, žmogus greitai išgijo ir ankstų Velykų rytą nuėjo prie Vyšnių kalno. Kur buvęs, kur nebuvęs šalia atsirado kažkoks tarnas ir įvedė į pilies požemius, kuriuose ant aukso skrynios sėdėjo juoda mergina. Netrukus žmogų apnyko visokiausios baidyklės, kurias jis bučiavo kaip sapne prisakė gražuolė. Su kiekvienu pabučiavimu mergina vis balo ir balo. Ir kai juoda liko tik galva, atslinko baisi rupūžė, iš kurios gerklės veržėsi ugnys. Žmogus pabūgo, metė viską ir pabėgo. Išbėgdamas dar išgirdo merginą vaitojant: „Kad tu būtum negimęs… Man vėl 300 metų teks kentėti…“ Sugrįžęs namo žmogus netrukus vėl susirgo. Prieš mirtį norėjo parodyti artimiesiems tą vietą, kur požemiuose lobiai paslėpti, bet mirė Vyšnių kalno nepasiekęs.

Kitas padavimas mena, kad Kartenos dvaro ponas labai mėgo vyšnias ir pasodino didelį sodą. Švedams dvarą sudeginus, sodas išliko ir kiekvieną pavasarį baltais žiedais papuošdavo kalvą. Dėl to ji ir buvo pavadinta Vyšnių kalnu.

Kartenos piliakalnis. Menama žemaičių karaliaus pilis
Koordinatės 55°54′37.0″N 21°28′32.4″E

Kartenos piliakalnis yra prie Kartenos miestelio. Piliakalnis dar vadinamas Pilimi, Pilale, Švedų kalnu, Lūžties kalnu. Nuo Minijos pusės piliakalnio šlaitai statūs, iki 30 m aukščio. Viršutinė 6–7 m aukščio jų dalis labai stati, rūpestingai išlyginta. Pilies aikštelė yra ovalo plano,  45–50 m ilgio šiaurės–pietų kryptimi ir 40 m pločio per vidurį. Joje išlikęs 4–6 cm storio po armeniu esantis apatinis kultūrinio sluoksnio horizontas su iki 35 cm gylio į įžemį įgilintomis stulpavietėmis. Kultūrinis sluoksnis sužalotas ankstesnių arimų metu bei aikštelės pakraščiais iškasus apkasus. Aikštelės šiaurės vakarų – vakarų pakraštyje išliko 1915 m. iškastos apkasų tranšėjos žymės. Tranšėja laužytos formos, 43 m ilgio, 1 m pločio, 30–40 cm gylio, užslinkusi ir pasidengusi storu augaliniu sluoksniu. Vidiniuose pylimo šlaituose žvėrys išrausė urvus, iš kurių išmestose žemėse gausu stambių anglies gabalų. Aikštelės pietiniame pakraštyje supiltas per 2 m aukščio gynybinis pylimas, kuriam įtvirtinti naudota žemė, akmenys ir rąstai. Pietuose piliakalnis siekia aukštumą, kurioje buvo papilio gyvenvietė. Nuo jos pilį skyrė du platūs grioviai ir tarp jų supiltas dar vienas 1,6 m aukščio pylimas. Ariamoje gyvenvietės dalyje randama angliukų, lipdytos keramikos grublėtu paviršiumi šukių.

Rašytiniuose šaltiniuose Kartena (Cartine) pirmąkart paminėta 1253 m. Manoma, kad Kartenos pilis buvo pastatyta apie VIII–X a. Ji stovėjusi ant piliakalnio, įrengto kair. Minijos krante, Abakų k. žemėje, priešais miestelį esančios aukštumos kyšulyje, kurį patikimai saugo gamtinės kliūtys – Minijos slėnis ir gilios jo daubos.
Piliakalnis datuojamas I tūkstm. vid. – II tūkstm. pr. Piliakalnio gynybiniai įtvirtinimai ir geografinė-strateginė padėtis liudija, kad IX–XIII a. Kartena buvo svarbus senųjų šio krašto gyventojų kuršių istorinės Ceklio žemės gynybinis ir administracinis centras, vienijęs aplinkui gyvenusias bendruomenes. Šiai galingai tvirtovei teko atlaikyti ne vieną priešo antpuolį. Manoma, kad 1263 m. Kartenos pilis buvo sudeginta kryžiuočių. IX-XII a. Kartena buvo svarbus ne tik gynybinis, bet ir administracinis centras. Kuomet lietuviai padėjo kuršiams ir žemgaliams kovose su kalavijuočiais puldinėjusiais Baltijos pajūrio kraštus. XIII a. viduryje tvirtovė nesugebėjo atlaikyti kalavijuočių puolimo.

Paalantės piliakalniai ir pilalės

Kretingos rajono pietrytiniu pakraščiu per Kartenos seniūnijos Gaudučių ir Vėlaičių kaimus vingiuoja Alanto upelis, Kartenoje įtekantis į Miniją. Senslėnis liudija, kad labai senais priešistoriniais laikais Alantas buvęs plati ir galinga upė, kuri tūkstantmečiams bėgant smarkokai nuseko. Dar praeito šimtmečio pradžioje šia upe link Minijos buvo plukdomi sieliai. Šiandien Alantas ištvinsta tik po didelių liūčių ir per pavasarinius potvynius. Kitu metų laiku jį galima be didesnio vargo perbristi.

Vėlaičių piliakalnis

Koordinatės 55°54′51.4″N 21°31′20.5″E

Vėlaičių piliakalnis yra ankstyviausia Kartenos apylinkės senovės gyvenvietė. I tūkstantmečio pr. m. e. II pusėje, ankstyvajame geležies amžiuje aukštumos kyšulyje buvo įrengta nesmarkiai įtvirtinta gyvenvietė. VII–X a. senieji Vėlaičių gyventojai gyveno aukštumos šiaurinėje papėdėje prie Alanto plytėjusioje gyvenvietėje, kurią saugojo aukštumoje pastatyta medinė pilis su priešpiliu. Apie čia vykusias kovas su priešais byloja pietvakariniame priešpilio šlaite rastas geležinis įmovinis ietigalis. Piliakalnis apleistas apie X a. Šimtmečiams bėgant srauni Alanto upė nuolat plovė rytinį jo šlaitą. XIX a. buvo belikusi tik nedidelė piliakalnio dalis, kurios naikinimo procesas vyksta ir mūsų dienomis.

Piliakalnis krantinio tipo, įrengtas Alanto kairiajame krante, prie Tyrupalio žiočių esančiame aukštumos kyšulyje. Beveik visą piliakalnį nuplovė Alantas. Ovali, pailga šiaurės – pietų kryptimi aikštelė buvo įrengta piliakalnio šiaurinėje dalyje. Ji buvo apie 40 m ilgio, išliko tik jos 2-7,5 m pločio vakarinis kraštas ir vakarinis šlaitas. Jos pietiniame krašte nuo aukštumos buvęs supiltas 0,5 m aukščio, 7 m pločio pylimas kiek lenktais galais, kurio išorinis 1,5 m aukščio šlaitas leidžiasi į pietuose buvusį priešpilį. Į pietus nuo pylimo buvo įrengtas keturkampio formos, apie 15 m ilgio ir maždaug tokio pat pločio priešpilis. Jo išliko taip pat tik 2 m pločio vakarinė dalis ir vakarinis šlaitas. Priešpilio aikštelės pietiniame šlaite buvo iškastas 4,5 m pločio, 1,5 m gylio griovys, už kurio supiltas 0,5 m aukščio, 4 m pločio pylimas. Jo išorinis 2 m aukščio šlaitas pereina į piliakalnio šlaitą. Piliakalnio ir priešpilio šlaitai statūs, 20-25 m aukščio. Kartu su priešpiliu, aikštelės bei priešpilio gynybiniais įrenginiais Vėlaičių piliakalnis užėmė apie 90 m ilgio aukštumos kyšulį.

Papėdės gyvenvietė

Tai lygi, dirvonuojanti vieta piliakalnio šiaurinėje papėdėje esančiame slėnyje, kurį iš rytų, šiaurės ir šiaurės vakarų juosia Alanto upė. Vakarinėje dalyje yra pylimą primenantis sampilas, einantis šiaurės – pietų kryptimi nuo piliakalnio iki Alanto upės. Panašu, kad tai senkelio Vėlaičiai–Gaudučiai sankasa. Papėdės gyvenvietė apima apie 1,0 ha dydžio plotą.

Vienuose piliakalniuose buvo gyvenama nuolat – jie dabar vadinami piliakalniais gyvenvietėmis, kituose buvo slepiamasi iškilus pavojui. Šių piliakalnių slėptuvių įtvirtinimų būta kuo įvairiausių: tai ir pylimai, ir grioviai, ir medinės aptvaros. Rąstais ir akmenimis sutvirtinti pylimai, juosę piliakalnių viršūnių aikštelių pakraščius, siekė net iki 4,5 m aukščio. Piliakalniai laikytini pirmaisiais monumentaliosios architektūros iš žemės ir medžio pavyzdžiais Lietuvoje. XIII a. pr. prasidėjus Kalavijuočių bei Kryžiuočių ordinų antpuoliui ir iškilus būtinybei organizuoti vientisą gynybą visoje Lietuvoje, ant piliakalnių pradėtos statyti pilys.

Vėlaičių piliakalnis Alanto ir Tyrupalio santakon įsiterpiančiame aukštumos kyšulyje.Jo aikštelė buvo ovali, apie 40 m skersmens, iš pietų pusės saugoma apie 7 m pločio gynybinio pylimo su medinėmis užtvaromis. Į pietus nuo aikštelės, 1 m žemiau, buvo keturkampis, 15 × 15 m dydžio, priešpilis, kurį nuo aukštumos pusės saugojo pietiniame šlaite iškastas 4,5 m pločio gynybinis griovys ir apie 25 m ilgio puslankio formos pylimas. Apie čia vykusias kovas byloja priešpilio pietvakarių šlaite, 10 cm gylyje, rastas geležinis įmovinis ietigalis, kuris liudija, kad Vėlaičių piliakalnis VII–X a. buvo puldinėjamas nuo aukštumos pusės.

Gaudučių piliakalnis vadinamas Zablockio
Koordinatės 55°54′55.7″N 21°32′01.4″E

Kalva-piliakalnis, vad. Pilale, Pilimi, Čerčesnagiu, Zablockio, Gaudučių kalnu. Gaudučių kaimo pietvakarinio pakraščio, 860 m į pietus nuo plento Palanga–Šiauliai.
Tai slėnyje stūksanti atskira, gamtinės kilmės, paskutiniojo ledynmečio tirpsmo metu susiformavusi moreninė kalva, kurią beveik iš visų pusių juosia kažkada buvęs klampus ir pelkėtas slėnis, o pietinis galas remiasi į upę. Kalva netaisyklingo trikampio plano, pagrindine ašimi pailga šiaurės – pietų kryptimi, su išplatėjimu šiaurės rytinėje dalyje į rytų pusę. Šlaitai statūs, iki 8–14 m aukščio. Viršūnėje esanti aikštelė netaisyklingo trikampio pavidalo.. Kalva apaugusi mišku. Jos pietinis galas paplautas upelio, eroduoja.

Piliakalniui būdingų įtvirtinimų nesimato. Centrinėje aikštelės dalyje rado labai senos laužavietės liekanų, kurią datuoti nesant radinių nepavyko.

Kalvos vardai turi savo paaiškinimus. Čerčesnagių kalno, kitaip – Čerčesnagio, vardą ji gavo todėl, kad šiaurinėje ir šiaurės rytinėje dalyje šlaitu žemyn leidžiasi gūbriai (pakilimai), kurie primena skeltanagio kanopinio gyvūno kojos pėdą, žemaitiškai vadinamą čerčesnagiu. Seniau, kai slėnis nebuvo apaugęs medžiais ir krūmais, kalva ryškiai dominavo aplinkoje, iš tolo primindama didelį kalną. Kadangi ji pateko į Gaudučių kaimo (dvaro) žemę, gyventojai ją praminė Gaudučių kalnu. Tarpukariu kalvos papėdėje apsigyveno naujakurys Kazimieras Zablockis. Siekiant kalvą atskirti nuo kitų pilalių, ji pradėta vadinti Zablockio pilale. Pilimi kalva vadinama dėl to, kad pasak padavimų ant kalno senovėje stovėjusi pilis, o jos papėdėje, upės slėnio terasoje buvęs miestas. Kalva apipinta įvairių legendų. Jos mena, kad ant kalno vaidenasi, o jo papėdėje Alanto upelyje laumės vakarais rūbus skalbia. Esą, kalno šlaite buvusios duris, kurios dabar užgriuvusios. Kartą vienas vaikas netyčia papuolė į kalno vidų, kuriame matė kambarius su lobiais ir ten gyvenančius žmones. Jie vaiką pavaišino ir jį išlydėdami prašė niekam apie tai, ką matė, nepasakoti. Berniukui vis tik prasitarus draugams, kitas vaikas tyčia, trokšdamas užburtų turtų, įlindo į kalną ir iš jo nebegrįžo. Tik jo kepurę kalnas išmetė.

Archeologinėje literatūroje Gaudučių piliakalnis pirmąkart paminėtas F. Pokrovskio 1899 m. Vilniuje išleistame „Kauno gubernijos archeologiniame žemėlapyje“. Archeologo Petro Tarasenkos nuomone, tai esąs „apeiginis piliakalnis“, t. y. alkakalnis. Tuo tarpu archeologas Gintautas Zabiela kalvą priskiria prie piliakalnių-slėptuvių. Paprastai tokiems piliakalniams-slėptuvėms buvo naudojamas pelkių apsuptos kalvos, į kurias apylinkės gyventojai subėgdavo slėptis iškilus pavojui. Piliakalniai-slėptuvės neturi nieko bendro su gynybinį paskirtį turėjusiomis medinėmis pilimis, stovėjusiomis ant piliakalnių su gynybiniais įtvirtinimais. Seniau Pilalėje vaidendavosi, todėl gyventojai bijodavo naktimis eiti pro šalį.

Šaltiniai:
http://lt.wikipedia.org/wiki/Daugin%C4%8Diai
http://lt.wikipedia.org/wiki/Daugin%C4%8Di%C5%B3_II_piliakalnis
http://lt.wikipedia.org/wiki/Daugin%C4%8Di%C5%B3_piliakalnis
http://lt.wikipedia.org/wiki/Sauseri%C5%B3_piliakalnis
http://lt.wikipedia.org/wiki/Prystov%C5%B3_piliakalnio_vieta
https://lt.wikipedia.org/wiki/Kartena
www.kretingosturizmas.info
https://lt.wikipedia.org/wiki/Grabšyčiai

Septintoji ir paskutinioji "Jėgos vietų" laida "Šventaragis" jau šį sekmadienį per INFO TV, 21:35. Visas "Jėgos vietos" laidas rasite adresu: http://jegosvietos.lt/

Posted by Jėgos vietos on 2013 m. spalis 14 d.