Apeigų objekto rekonstrukcija remiantis A. Kurtinaičio piešiniu

SANKLODA

Santvarka arba tikėjimas. Du? Nesusipratimas: jei kalbame apie santvarką, tai dera ir kalbėti apie santvarką, o jei apie tikėjimą, tai kam jį sieti su santvarka? Taip, tiesa: nereikėjo atskirti nei žemdirbystės, nei karybos, nes visas gyvenimas buvo tikėjimas – gyvenimas Dievu. Tokia teokratinė santvarka. Jau žinome, kad visų genčių žmonės buvo žemdirbiai ir apeigų atlikėjai: nuo paprasto gyventojo iki krivaičio. Prūsai, žmaitiai, galai  ir jočiai (jotiai, jociai) buvo kariai. Galindos ir sūduviai – vienuoliai. Sūduviai – kriviai ir kunigai. Ar bent kiek aiški Tautos bendra sankloda? Tikrai neaiški. Mums atrodo, kad krivaičiai, vienuoliai, kriviai ir kunigas yra dvasininkai, o visi kiti – paprasti piliečiai. Iš tikrųjų taip nebuvo. Nepriklausomai nuo lyties ir amžiaus, kiekvienas tautietis galėjo šventinti, krikštyti, laidoti, tuokti, vesti prašymo, padėkos ir kitas apeigas. Nesuklysime sakydami, kad jie visi buvo dvasininkai. Dėl šios priežasties taip ilgai užtruko Tautos evangelizacija: nuo 890 m.iki 1520 metų (630 metų). Dera pažymėti vieną skirtumą: krivaičiai, vienuoliai, kriviai ir kunigas galėjo aukoti, o visi kiti – negalėjo. Kad būtų aiškiau, dar kartą nurodysime, kas ko negalėjo (neturėjo įgaliojimų): prūsai, žmaitiai, galai ir jočiai negalėjo būti vienuoliais, kriviais ir kunigu; galindos ir sūduviai negalėjo būti kariais; galindos – kriviu ir kunigu; vienuolis, krivis ir kunigas negalėjo vesti; moterys neturėjo įgaliojimų tapti kriviu ir kunigu. Kiekvieno pareigos baigėsi su mirtimi; pagarba kiekvienam priklausė nuo jo amžiaus.