„Dabar jau neatsimenu
kas ištarė pirmas
neturėk kitos žemės
be manęs vienos“
J.Marcinkevičius

„Senovės judėjai tradiciškai rojų vaizduoja apsuptą upėmis, jos teka į keturias pasaulio šalis“.

 

Vaizdinga panorama į Minijos slėnį, po tėviškės šviesiuoju dangumi, alsuoja ramybe. Iš pačio dangaus neša angelas saldų ramumą, malonias vasaros naktis, krentančią rasą išaušus… ir ilgesį…. Žemės lopinėli, šviesos užkerėtas! Kas tu?

Sakmė: „Lietuvos Šveicarija“

Kitą kartą ant to svieto buvusi garsi žemė Carija, kurioje augusi obelis, vedanti auksinius obuolius. Istorija mini ją, kad ta obelis leidusi Carijos žmonėms gyventi sočiai ir laimingai. Žmonės pasakojo, kad toj žemėj dar buvusi ir didžiai galinga kariauna, vadinta Leitos vardu. Tos kariaunos drąsiems ir narsiems kariūnams tekę daug gintis. Iš ąžuolo jie pilis ant kalno rentėsi. O ir kariūnų ten būta aukštų ir dailių it ąžuolas vyrų. Kai priešas negrūmodavo vyrai ardavę žemę. Kartą bernui beariant, tokia nežemiška šviesa iš dangaus švystelėjo. Anapus Minijos jis pamatė labai gražią mergelę Svetą. Berneliui didžiai patiko Sveta, bet juos skyrė Minijos upė ir slėnis. Ji labai norėjo aplankyti garsiąją žemę Cariją ir parnešti savo krašto žmonėms auksinio obuolio sėklą. Negalėdama pasiekti Carijos žemės Sveta iš sielvarto pravirko. O tuo metu iš dangaus pliūptelėjo lietus. Vėjas plaikstė geltonas jos kasas, ašaros temdė mėlynas akis. Kaip tik tuo laiku, per visą dangų taisėsi didelė laumės juosta. Jos vienas galas pamažu slinko, slinko ir tik šmukšt į upę. Žiūri bernelis, kad laumės juosta tiltą jiems nutiesė. Susitiko Sveta Carijos žemėje kariūną iš Leitos kariaunos ir nuo to laiko vietovė vadinama Lietuvos Šveicarija.

Vakarinė Lietuvos dalis iki pat Baltijos jūros vadinasi Žemaitija. Jos pavadi-nimas siejamas su žemos vietos įvaizdžiu. Ir iš tiesų, nuo pat jūros pakrantės tolyn į rytus plyti iškilminga lyguma. Čia akį traukia plačios laukų tolumos, kur ne kur tvyro pelkės, dunkso miškai, savo žydrumu tvieskia upės. Einant tolyn į rytus, žemės paviršius vis labiau banguoja.

Minija – vakarų krašto kalvų upė gražuolė. Bene vaizdingiausia, išraiškingomis kilpomis ir ardomais krantais pasižyminti Minijos aukštupio atkarpa. Vingio slėnyje, tarp srauniųjų upių – Minijos ir Mišupės atsiveria kalvotoji Lietuvos Šveicarija. Ją sudaro net septynios kalvos. Žmonės šį kraštą vadina Lietuvos Šveicarija, arba Paulausko malūnu. Gražiausi šių apylinkių gamtovaizdžiai atsiveria nuo atodangų ir piliakalnių į žavų slėnį. Slėnis išraižytas gausybe šaltinių ir raguvų. Nuo Dauginčių atodangos regyklos – puiki Minijos slėnio ir Prystovų piliakalnio panorama į nuostabias pakrantės lankas apaugusias pušynais, kurios vasarą pakvimpa džiūstančiu šienu. Įspūdingais vaizdais galima gėrėtis nuo aukščiausios kalvos (30 m) Šilpelkėje – Dauginčių atodangos. Vaizdingas Minijos slėnis, suformuotas ledynų, vandens ir vėjo erozijos su atodangomis upių pakrantėse, griovų šlaitų paviršiais yra svarbūs ne tik kraštovaizdiniu, bet ir istoriniu, pažintiniu aspektais. Tai žemės raidos periodų uolienų ar nuogulų sluoksnių palikimas.

Pirmasis Dauginčių piliakalnis stūkso Slinkupio ir Minijos santakoje. Kalvos šlaitai siekia 20 metrų aukštį. Čia IX-XIII amžiuje stovėjo medinė pilis, priešais kurią buvo įrengta senovės gyvenvietė. Pilis mena senųjų pajūrio krašto gyventojų kuršių kovas su kryžiuočiais.

Samanų kilimais, ošiančių klonių takais, Virš bekraštės - žemaitiška dvasia. Po kojų žemė mylima Ir visa taip arti arti

Samanų kilimais, ošiančių klonių takais, Virš bekraštės – žemaitiška dvasia. Po kojų žemė mylima Ir visa taip arti arti

Šalia – šventvietė vadinamas Mėnulio kalva. Šios kalvos ilgis siekia 70 metrų. Nemaža padavimų pasakojama apie šį kalvyną. Vieni jų prisimena, kad kadaise čia kuršių senoliai degino dievams aukas, kiti pasakoja, kad aukščiausios kalvos viršūnėje stovėjo tvirta pilis ir joks priešas negalėjo jos paimti. Ir ta visa jų galybė, pasakojama, suėjo į kalnus – dėl to ta vietovė tokia galinga ir keliautojai ją vadina jėgos vieta.

Nuo Mėnulio kalvos į šiaurę matyti antrojo kalvyno viršūnė – Prystovai. Vaizdingos Minijos ir Mišupės santakos pakrantės nuo seno traukė žmones.
Prystovų piliakalnio vieta –  Minijos ir Mišupės santakos aukštumos kampas , kur susiformavusi atodanga. Pasakojama, kad seniau Minijos ir Mišupės santakoje stovėjusi pilis, kurios gynėjai žemaičiai gynėsi nuo kryžiuočių ir švedų. Žmonės pasakoja, kad nuo seno dažnai naktį čia ant šluotų sujoja ir puotauja raganos. Kiti porina, kad ant kalvos kadaise gyveno milžinai – šen bei ten riogso jų palikti griuvėsiai.

Ten mūsų siela pasilenks ir atsigers ir atsigaus sunykusi

Ten mūsų siela pasilenks ir atsigers ir atsigaus sunykusi

Senovės judėjai tradiciškai rojų vaizduoja apsuptą upėmis, jos teka į keturias pasaulio šalis.
Lietuvos Šveicarijos pusiasalį apjuosia Minijos aukštupys, kuris teka visomis pasaulio kryptimis. Minija teka iš R → V, vingyje iš P → Š, posūkyje iš R → V ir vėl iš Š → P . Vandens teigiama prasmė- visų pirma- tai gyvybės šaltinis. Lygiadienio rytą saulė teka tiksliai rytuose.

Senovės lietuviai tikėjo, kad tą rytą išsimaudžius upėje, tekančioje iš rytų, būsi tyras ir sveikas visus metus.

Keliautojai Lietuvos Šveicariją vadina Žemaičių krašto perlu.
Gaidys kapsto mėšlyne. Staiga rado perlą ir tarė:
kad nors kokį grūdą būčiau radęs.
Tai jei ne grūdą, tai nors grūdo pelą…

Tu viena mano laimės ir džiaugsmo sapnuos,
Tu viena mano kryžkelių vingiuos liūdnuos,
Tu viena mano saulė rytojaus dienos,
Mano protėvių žeme.

Šaltiniai:
http://lt.wikipedia.org/wiki/Daugin%C4%8Di%C5%B3_piliakalnis
http://lt.wikipedia.org/wiki/Prystov%C5%B3_piliakalnio_vieta