Žudė kryžiuočiai! Švedai naikino!
Plėšė prancūzų laikai!..

Dauginčių kaimo sodybos išsimėčiusios aukštumose ir lygumose. Vos trys sodybos Minijos pakrantės slėnyje, abipus Prancūzkeliu vadinamo senkelio. Per Šilpelkės mišką, Minijos kairiajame krante, pagal Dauginčių kaimą eina senasis kelias Plungė – Kartena. Pasakojama, kad kelią 1812 m. supylė Napoleono kareiviai, siekdami sujungti Plungės–Kretingos kelius. Prancūzų buvę tiek daug, kad pusę dienos važiavę pro šalį ir sumynę vieškelį.

Prancūzkapio kryžius 1901 m.

Kai po pralaimėto Borodino mūšio traukėsi iš Maskvos, buvę labai dideli šalčiai, dalis kareivių sušalo ir išsekę mirė pakelėje. Prancūzai prašę leisti sušilti, bet atšilę numirdavę. Kartais kareiviai atiminėjo iš žmonių šiltus drabužius. Dauginčių kaimo gyventojai rinko mirusiųjų kūnus ir laidojo šalia kelio esančioje aukštumoje, kurioje tebestovi metalinis kryžius.

Ties Paulausko malūnu, per Minijos upę buvusi pagonių kūlgrinda (žemaitiškai kūlis „akmuo“) – akmenimis grįstas takas žemiau upės paviršiaus. Tai būdavo slaptas takas, kuriais senovės lietuviai gelbėdavosi nuo užpuolikų, kurie šių takų nežinojo ir kuriuos aptikti būdavo labai sunku, kadangi takai buvo po vandeniu. Kūlgrindos vieta buvo laikoma paslaptyje, todėl už jos išdavimą labai griežtai bausdavo. Dabar tokius takus vadiname brastomis. Pasakojama, kad Napoleono kareiviai ties Paulausko brasta išgrindę kūliais visą Minijos šlaitą, kad galėtų vežimais nusileisti ir persikelti per Minijos upę.

 

Prieš penkmetį sukako 200 metų kai Napoleonas pralaimėjęs Borodino mūšį, per mūsų žemes atsitraukinėjo atgal. Manoma, kad Napoleono generolas Makdonaldas savo dalinius vedė link uosto, Šventosios kryptimi per Dauginčių, Sauserių, Kūlupėnų, Vaineikių, Darbėnų kaimus.

Prancūzų kelias

Spėjamo generolo Makdonaldo kariuomenės dalinių 1812 m. žygio atkarpa nuo Dauginčių link Šventosios.

Daug legendų išlikę apie prancūzų lobius. Seniau žmonės pasakojo kaip traukdamiesi prancūzai paslėpė prisiplėštus turtus. Esą auksą užkasdavę pakelėse, pelkėse, kalvų viršūnėse. Pasakojama, kad į kaimą atbėgęs arklys, prie kurio nugaros buvo pririštas maišas su prancūzų pinigais.

Dabar Dauginčių senkeliu niekas nevažiuoja. Sako, kas tik tuo keliu važiuodavo, tam velniai ratus numaustydavo arba arkliams apynasrį nuimdavo. Arkliai pasiutę imdavo blaškytis.

Senais laikais žmonės pasakodavo, kad prancūzai liepdavo žmonėms malti žalius grūdus, traukti valtis, vežti kelmus. Prancūzai išpjaudavo mėsos iš gyvos karvės šlaunies ir ją valgydavo. Moterys už tai nušutindavo juos verdančiu vandeniu. Moterys slėpė nuo prancūzų duoną: kepalus užsėsdavo plačiais sijonais.
Šaltinis: Gilles’is Dutertre’as „Prancūzai Lietuvos istorijoje“