Daugel dienų nubėgo amžinybėn. Dabartį pamynę brendam per atminimų upę, upėm užmirštom… Sakmė apie Minijos pramotę Minę…

Minijos pramotė – Minė, senovės žila srovė buvo galinga upė, milžinė, tokie pat buvo ir anos intakai. Ji gilino vagą užgaudama slenksčius, akmenis slapukus įsitaisiusius lyg žalčius. Ritino juos kūliais klodama grindinį vagoje, ardė krantus platindama slėnį. Upės krantai vingiuoti, o dugnas akmenuotas ir duobėtas. Pasakojama, kad ten skendi rūmai, kuriuose slypi didžiuliai turtai. Paskui upė aprimo ir lediniams vandenims senkant užklostė krantus smėliais. Liko platus slėnis, įsirėžęs tris dešimtis metrų. Minė srūva skaisčiai mėlynais voratinkliais iš rytų horizonto bekraščio, tarytumei žemės gyslos. Vingiuoja per baltus akmenis, išsilieja į saulėtus, žydinčius slėnius ir pasveikina mano laimės ir džiaugsmo protėvių žemę,- Lietuvos Šveicariją. Bėga ji, palaukia lyg protėvių sielos atspindys, žadindama aisčių-baltų praeitį.

Vingyje ji paduoda dešinę nuo kalvynų atitekančiai sesei Mišupei ir vėl raibuliuoja tolyn, ten kur jos gelmėj vaikšto saulė. Taip Mišupė paskęsta į Miniją mielą. Tačiau lyginant su didžiąja senole Mine, ši upė buvo tokia nedidukė, jog pirmieji gyventojai Mišupę pavadino tiesiog Mišas. Upė šniokščia toliau pro Paulausko malūną griaudama milžinus akmenis, užtveriančius jos tėkmę ir žiūri nesuprantančiu žvilgsniu, kodėl nesisuka aukso girnos. Mena ji, kaip plukdė sielius, šiam senoliui pastatyti, nes buvo plati ir galinga upė. Spindinčiom ir virpančiom savo spiralėm nuprausia senolio malūno pamatą ir veržiasi gilyn. Pamažu nurimsta kurtinantis ūžesys, gelmės šviečiasi. Vingiuoja toliau tarp girių mėlynų, klonių, laukų ir kalnų. Pasenę kryžiai stovi prie jos krantų ir žegnoja jos srovę. Ji plaukia plati, išdidi pro juos. Čia per mišką ir per laukus atbėga nedidelis upelis Slinkupis. Minija ištiesia savo kairę intakui, lyg broliui ir vėl rypuoja toliau skaidriam vandeny. Netrukus užmiršta mažuosius upokšnius, kurie žydromis juostomis įsiliejo į ją. Pamažu vėl platėja jos slėniai ir vagos.

Minė apie žilą senovę daug apsakyti gali. Jos skardžiai ir slėniai gausiai nusėti mūsų protėvių gyvenimo ženklų: piliakalnių, šventviečių, pilkapių, pilių, malūnų liekanų prie jų. Ji matė kryžiuočius, plieno ginklais apkaltus. Vikingų, prancūzų laikus. Iš senų senovės žilais žalvariniais purslais, per nūdienę pilką, ji neša praeitį gražiausiomis proistorės legendomis, kad paliktų vėl gyvą ateinančių dienų kartų kartom.

Čia – debesys, saulės kaitros pritvinkę,
Virš galingos tėkmės, verpetuose dega.
Čia – sodai žydi, ir sninga žiedlapiais tavo tėkmėn…
Kur neša baltą gulbės plunksną, eglės spyglį, laivelius ir žuveles…
tartum giesmę, amžiną sraunią
tu nusinešk
tik nepalik čia tos giesmės, nusinešk, tik nusinešk…

Ar girdis kaip į krantą žydintį ir kvapų, skaidrieji vandens liejas!?

Minija – vakarų krašto kalvų upė gražuolė. Ties Lietuvos Šveicarija pati gražiausia jos atkarpa. Upė vingiuoja, daro kilpas. Šniokščia per akmenis, sudarydama tikros kalnų upės įspūdį, kurį sustiprina didžiosios atodangos. Ties Dauginčiais upė meta didelę kilpą, kuri vingiuoja kelis kilometrus. O nuolydis šioje atkarpoje nukrinta devynis metrus, todėl čia upės srovė labai stipri. Vingiuose griauna stačius kanjoninius slėnio krantus ir atidengia riedulingus, moreninių priemolių ir priesmėlių sluoksnius, suformuotus prieš IV tūkstančių metų buvusių ledų dangų. Ties Dauginčiais atodangos aukštis sieka net trisdešimt tris metrus. Didžiaisiais Minijos skardžiais galima grožėtis nuo Dauginčių ir Prystovų atodangų.

Šalna dar neprabėgo…

Po begarse dienų griūtim – ką sugriebt, už ko nusitverti

Upės tekančius vandenis apdainavo poetai, tapė dailininkai…
„Kodėl gi tai Minijos bangos nuliūdo?
Kodėl tai jos bėga laukais pamažu?
Ar gaila, kad saulė už girių užplūdo
Ir apdengė žemę nakties tamsumu?

O skubinkis, miela, į marių platybę,
Jei gaila tau saulės skaisčių spindulių:
Išvysi dangaus karalienės gražybę,
Kai maudos nuraudus tarp vilnių blaivių…“
Maironis

Didžio Grožio gaiviam spinduly Minija nušvito ir dailininko paveiksluose

K.K.Šiaulytis. Minija ties Dyburių kilpa.

K.K.Šiaulytis. Minijosir Salanto santaka. 2005

Kad suvoktum šios sraunios upės grožį, pakanka pažvelgti į ją iš paukščio skrydžio. Tarp slėnių vingiuojanti upė išsiskiria tamsiai žalia juosta. Jos krantai gausiai apaugę žilvyčiais, ievomis. Gegužę upė skendi baltame ievų žiedų patale. Tuomet slėnį užlieja lakštingalų trėlės.

Ieva

„Tik gaila jai kranto, vainikais nupinto,
Tik gaila tų dainų, kur skamba skardžiai,
Tik ąžuolo gaila, žaliai padabinto,
Kurs kalba jai meilę kas naktį saldžiai.“
Maironis

Lietuvos Šveicarija Žemaitijoje

Priešistoriniais laikais Minija ir jos intakai buvo svarbus prekybos kelias, jungęs Kartenos – Kretingos apylinkes su kitais regionais.

Šaltinis: https://lt.wikipedia.org/wiki/Lietuvos_upės