Prie didžiųjų upių apie 3000 pr.Kr. kūrėsi mūsų protėviai. Simboline prasme upė-vanduo, kuri savo intakais palaiko dinamiką ir periodizaciją. Pasak archeologo dr. Gintauto Zabielos senovės žmogus turėjo galimybę pasirinkti kur gyventi…

Pro pilkųjų garnių virtinę, kurie į šiaurę lekia/ Tarp žalių, lengvučių ajerų iš lėto aukso girnos sukas/ Su priešpiečių vėjo kvapu / Srovena iš gryčios pro atdarus langus/ kepama duona…

Nuo senų laikų Dauginčių kaimas turėjo savo vandens malūną, kurio savininkas buvo Paulauskas. Jis visiems kaimo gyventojams grūdus maldavo labai pigiai, beveik veltui. Malūnas stovėjo ant Minijos upės kranto, ties stambiu Grabšyčių palivarku, netoli Kartenos dvaro. Pastatytas XIX amžiuje, apie 1820 metus malūnas suko girnas kaip pašėlęs ir daugelį duona aprūpino, neleido nepriteklių jausti. Vandens malūnas buvo šiaudiniu stogu, suręstas iš rąstų, o jo apatinis aukštas iš akmenų ir plytų. Malūno patalpa buvo trijų aukštų. Viršutiniame aukšte sukrautos dėžės grūdams supilti, viduriniame – girnos, apatiniame – įtaisai miltams į maišus pilti. Malama girnomis, kurias sukantis įrenginys vandens malūne buvo apatiniame aukšte. Malūnas pritaikytas ne tik grūdams malti, bet veikė ir kitos technologijos – lentpjūvė, kuri gamino popiermedį (skiedros stogams dengti). Malūne buvo ir malūnininko Paulausko šeimos gyvenamosios patalpos.

Prasidėjus sovietų kolektyvizacijai, malūnas buvo atimtas iš teisėto savininko ir perduotas apskrities vykdomajam komitetui, Kretingos pramonės kombinatui. O 1952 metais sovietų valdžia statinį nugriovė.

Užtvanka buvo pastatyta iš akmenų ant Minijos upės, kad išlaikytų vandenį aukščiau (užtvindyta upės dalis prieš užtvanką). Krantai buvo sutvirtinti akmenų pylimais. Vandens nutekėjimui užtvankoje buvo paliktas siauras kanalas, nukreipęs krentantį vandenį tiesiai ant malūnračio. Kitapus Minijos krante įrengtas žuvitakis. To meto malūno darbo sezoniškumą įtakojo labai šaltos žiemos ir sausringos vasaros. Po snieguotų ir speiguotų žiemų darbo pradžia buvo po ledonešio , o dažnai darbą ilgam pristabdydavo sausringos vasaros, kai upė labai nusekdavo.

Malūnams netrūksta ir paslapčių bei mistikos: senovės žmonės manė, kad tai ypatinga vieta, kurioje gyvenama velnių ir laumių. Tačiau anot krikščionių, malūne duona gaunama taurinančiais veiksmais apdorojant grūdus ,kviečiai malami į miltus, iš kurių kepama tikinčiųjų duona. Todėl malūnas dar yra ir tvirtumo, pastovumo, kaupimo, prasigyvenimo, soties bei likimo teisingumui simbolis.

Labiausiai jaudina gilioji sakmių tiesa: yra tik viena Esmė – nepažini, amžina, visur ir viskuo esanti. Dėl to viskas yra Gyva. Dėl to viskas artima. Dėl to žmogus supranta ir upės, ir malūno balsą… Ir kaip giliai šią tiesą jautė senieji sakmių pateikėjai!

Sakmė „Malūnas“
Tai buvo žiloje senovėje. Kai šniokšdama galingų bangų purslais Minija plakėsi į krantą, o alyvom pakvipdavo senstanti naktis, tai lakštingalos savo triukšmingomis giesmėmis kasdien žadindavo Lietuvos Šveicariją. Iš saldaus miego naujų darbų pradžiai kėlėsi ir žmonės. O buvo taip!

Pasak aplinkui gyvenusių žmonių kadaise būta triukšmo ant Minijos kranto. Esą naktimis, per pilnatį velniai bildėję. Lyg kažką malę, o girnos sukęsi kaip pašėlusios. Nė vienas nosies iškišti nebandęs, bijoję būti sumalti į miltus… Kalbėję, kad velniai iš kažkur parsigabenę daug nusidėjusių sielų, naktimis jas malė, o rytmečiui išaušus, triukšmas išnykdavęs. Žmogelis būdavęs labai kantrus, bet kartą pavargęs. Eik po velnių! — sušukęs jis. Velniai nematė! Pastatysiu malūną. Ne bet kokį, bet kuris naudą žmonėms neštų. Daug triūso ir prakaito išliejo žmogelis, ir malūnas išaugo gražus ir stiprus. Dieną ir naktį malūno girnas suko galinga Minijos srovė. Bet metai ėjo, o malūnas vis seno. Nuo sunkaus ir alinančio darbo pavargo ir sustojo jam širdis…

Grimzli srovė, maitinusi malūną dar ilgai tekės šia vaga, per pamatų akmenis primindama malūną…

Sakmė: „Paulausko malūnas“

Kartą žmogelis vežė sumalti grūdų į kaimyninį Paulausko malūną. Važiuojant apie ratus pasipainiojo toks padaras, panašus į šunį, ir žmogelis perliejo jį botagu. Kol susimalė, pritemo. Grįžta namo. Kai iš senkelio įsuko į vieškelį , jam kelią pastojo didelis juodas šuva.

– Kam tu, – sako, – mano brolį mušei?

Ir griebė žmogelį į glėbį. O žmogelis nepasidavė, ilgai ritosi. Apdraskė velnias žmogeliui veidą, krūtinę, bet vis tiek žmogelis jį nurito.
Apie malūnus yra sukurta daug žodinės tautosakos – padavimų, pasakų, legendų, priežodžių, patarlių, mįslių.

“Vandenį lieti ant malūno”; “Vanduo ant malūno” Malūną savitai apibūdina ir šios lietuvių liaudies patarlės ir priežodžiai: “Malūne buvęs, neišeisi neišsimiltavęs”; “Tegu į malūną kiekvienas neša savo maišą”; “Jei sukasi malūnas, sotus bus valstiečio kūnas”; “Sunkios girnos plonai mala”.

Plačios malūnininkų rankovės yra susijusios su patarlėmis: “Kunigo gaspadinė bei malūnininko kiaulė niekada bado nemato”; “Gera gyventi, kaip malūnininko kiaulei”; “Riebi, kaip malūnininko karvė”.

Malūnininkas, pakėlęs rankas, neva patikrindavo, ar į maišus byrantys miltai gerai sumalti, ir taip prisiberdavo jų į plačias rankoves.
Tarsi nusipurtydamas rankas, miltus iš rankovių išberdavo. Per dieną tiek daug susirinkdavo, kad juos sušlavus malūnininko kiaulės ar karvė nebadaudavo. Malūnas, kaip simbolis, yra apibūdinamas šiose lietuvių mįslėse ir minklėse:

“Lokys, upės vandenį ryjantis, baltais kraujais visus pavaišins” (vandens malūnas).

Su malūnais yra susieta nemažai atsitikimų, prietarų, simbolių.
Gerai turėdavo sutarti ant vienos upės veikiančių malūnų savininkai. Susipykus su aukščiau įsikūrusio malūno šeimininku, naktį jis galėdavo atverti sklendes ir užtvindyti kaimyną.

Nuo seno malūnai neatskiriama Lietuvos peizažo dalis. Dailininkai fiksuoja veikiančius, griūvančius ir sugriuvusius malūnus. Kiekvienas toks malūnas – tai visas istorinis laikotarpis, žmonių gyvenimai ir likimai.

Antano Krištopaičio akvarelėse

Šaltinis: https://lt.wikipedia.org/wiki/Lietuvių_tautosaka